Ir ši knyga visiems ieškantiems“ - dar čiupinėjant knygą prieš skaitymą įstrigo autoriaus žodžiai, kurie buvo užrašyti ant knygos viršelio. Taigi pradėjau ieškoti, o ar radau, atsakysiu tik praėjus kuriam laikui, kai pajusiu, kaip Vilio Normano „Šventumas“ paveikė mano mąstyseną, ar labai pakeitė požiūrį į gyvenimą, įsirėžė ilgam į pasąmonę.
Jau įpusėjus knygą supratau, kad mano požiūris į tam tikrus dalykus labai sutampa su pagrindinio veikėjo požiūriu. Knygos herojus nuolatos blaškosi tarp pasirinkimo galimybių, sunkiai išgyvena gyvenimo dėsnius – mirtį, santuoką ir tt. Knyga man pasirodė einanti keliomis linijomis – praeities, dabarties ir nuolatinių ateities apmąstymų. Atrandame kelis pasaulius – realųjį ir kunkuliuojantį žmogaus viduje. Galbūt „Šventumas“ nori atsakyti į per daug klausimų, į daugelį gyvenime iškilusių „kodėl“, bet tai realizuoti pavykę tik dalinai. Man pasirodė, kad kai kuriuose epizoduose autorius tyčia nori sukelti vidutinybių pasipiktinimą, pabrėždamas jų primityvesnį požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, jų aklą pasitikėjimą viskuo, kas jiems brukama. Pasakotojo nuomone, mes gyvename pagal nusistovėjusius dėsnius ir pabrėžiama - „nes taip reikia“, autorius kratosi žmonijos sukurtų stereotipų, nuostatų, moralės normų. Ryškiai pastebima autoriaus samprata apie Dievą ir sklaidymasis - ar jis yra?