Genovaitė Bončkutė - Petronienė - Gerųjų žmonių šešėliai
Genovaitė Bončkutė-Petronienė, remdamasi savo kaip psichologės darbo patirtimi, knygoje pasakoja įvairių žmonių gyvenimo vingius. Įdomūs personažai atveria savo sudėtingas ir vis kitokias gyvenimo aplinkybes, prieštaringus santykius su aplinka. Autorė, daug nekomentuodama ir neprimesdama požiūrio, paverčia tuos atsivėrimus įtaigiu prozos kūriniu. O rašydama esė, kurių nemažai buvo spausdintos Bernardinai.lt tinklalapyje, jau daug ką apibendrina, daro išvadas, prabyla kaip gydytoja. Knyga žadina skaitytojo smalsumą ar net provokuoja. Jam tarsi leidžiama pažvelgti į žmogaus dvasios slėpinius, ten, kur labiausiai gelia ir skauda. Tai itin šiuolaikiškas ir empatiškas kūrinys, padedantis ir susivokti, ir suvokti, pamatyti savo bruožus kitame, galbūt labiau kenčiančiame.
John Banville - Jūra
Skaudžiai išgyvendamas artimo žmogaus netektį, meno istorikas Maksas Mordenas sugrįžta į vieną pajūrio kaimelį, kur kadaise vaikystėje su tėvais leido atostogas. Aną seniai praėjusią vasarą Greisų šeimyna pasirodė tartum visai iš kito pasaulio. Ponas ir ponia Greisai, pasaulietiški, laisvi ir atviri, buvo visai nepanašūs į kokius nors anksčiau Makso pažinotus suaugusiuosius. Bet jo bendraamžiai, Greisų dvyniai – nenuorama nebyliukas Mailzas ir ugninga, gundanti, amžinai nenuspėjama ir tiesmuka Chlojė – labiausiai pakerėjo Maksą. Diena iš dienos jis stebėjo dėmesį traukiančią šeimą, atkakliai siekdamas susipažinti su šiais "ypatingais" vaikais ir pagaliau tapo jų artimu draugu. Tragiškas tos įsimintinos vasaros įvykis iš esmės pakeitė Greisų gyvenimą, o Makso Mordeno atmintyje visam laikui paliko slogią, liūdesio kupiną dieną, "kai išėjo dievai". Džono Banvilio "Jūra" – tai susitaikymas su netektimi ir ypatinga meditacija apie savęs suvokimą ir prisiminimus. Nepaprastai išmintingas, patraukiantis dėmesį ir įtikinamas, iki širdies gelmių jaudinantis ir dvasiškai praturtinantis – tai vienas iš puikiausių kūrinių, parašytų didžiai vertinamo stiliaus meistro. Knyga apdovanota Bukerio premija.
Junichiro Tanizaki - Katė, vyras ir dvi moterys
Jun’ichiro Tanizaki (1886–1965) - vienas iškiliausių dvidešimto amžiaus japonų rašytojų, kurio kūryba pasižymi erotiškumu ir ironišku sąmoju. Japoniškų kačių galvos pailgos, siauros, o Lili galvytė nedidelė ir kompaktiška. Snukis - tartum apverstas moliusko kiautas, rėminantis nuostabiai gražias aukso spalvos akis ir išraiškingai virpčiojančią nosį. Bet ne katytės kailis, snukis ar kūnas šitaip pakerėjo Šiodzą. Ne išvaizda svarbu, buvo matęs ir persiškų, ir Siamo kačių, kurios gal net gražesnės. Labiausiai žavėjo Lili charakteris. Apysaka „Katė, vyras ir dvi moterys“ - vienas puikiausių literatūros kūrinių, kada nors parašytų apie kates.
Romain Gary - Moters šviesa
Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas - Roman Kacew, 1914-1980) - plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius, vienintelis rašytojas, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt'ų premijas. Leidykla „Baltos lankos" jau yra išleidusi Gary romanus „Toliau jūsų bilietas nebegalioja" (2008) ir „Aušros pažadas" (2009). Romane „Moters šviesa" (1977) du brandaus amžiaus žmonės susitinka, regis, visai atsitiktinai, tik tam, kad vėl išsiskirtų. „Moteris, vyras - laimingas susiėjimas, ir atsitiktinumo nebelieka." Juos suveda netektis - kiekvieno jų mylima antroji pusė ant nebūties slenksčio. Tačiau „įsivaizduoti, kad viskas baigta, nes praradai tą vienintelę, kurią mylėjai, - vadinasi, nemylėti".