Dario Martinelli - Laiškai Sūnui Vegetarui - 2017„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti."
Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.
***
Tai Lietuvoje dar gana naujas požiūris į vaikų auginimą be dviveidiškumo: dažnai meilę gyvūnams skiepijantys tėvai čia pat vaikui paduoda maltos mėsos kotletą, lengvai atskirdami mylimus gyvūnus nuo tų, kuriuos valgome... Pats būdamas vegetaras, D. Martinelli elgiasi kur kas nuosekliau, tačiau nėra ir fanatiškas. Sūnui jis linki svarbiausia būti laisvam ir rinktis sąmoningai.
„ jei nenori tapti kankiniu – labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. žinoma, veganas yra dorybingesnis už vegetarą, kuris neabejotinai dorybingesnis už tą, kuris valgo žuvį, bet nevalgo mėsos , o pastarasis – už valgantį žuvį ir tik paukštieną, ir taip toliau. Taigi, tiesa, kad visada galima tobulėti, tačiau, be abejonės, svarbus kiekvienas – net ir mažiausias – žingsnis tobulėjimo link. Yra elgesio ir gyvenimo būdų, kuriuos galėsi lengvai pritaikyti, ir tokių, kurie atrodys neįgyvendinami. Reikės pačiam pasirinkti, kur įsmeigti kuoliukus ir nubrėžti savosios etikos ribas. Bet kad ir kur nutarsi juos perkelti – bus truputį geriau nei jau buvo, ir – galbūt – tai taps išeities tašku, iš kurio iškeliausi į kitą stotį ir pasieksi ją kaip tik todėl, kad dabar ji atrodys arčiau."
***
Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis."
D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.
Gediminas Isokas - Giriose - 1979"Giriose" autorius, remdamasis archyvine medžiaga ir žinomų žmonių pasakojimais rašo apie dabartinės respublikos teritorijos miškus, jų apsaugą, medieną ir kitus girios turtus.Leidinyje nušviečiama istorinė miškų praeitis,niūdiena,aprašomos Kazlų Rūdos,Gudų,Rūdininkų ir kitos girios.
Gajus Plinijus Jaunesnysis - Iš Laiškų Apie Gyvenimą, Valdžią Ir Mirtį - 2015Gajus Plinijus Jaunesnysis (apie 61–113 m. po Kr.) – žymus romėnų rašytojas, filosofas ir politikas, garsėjęs kaip talentingas oratorius. Iš antikos laikų mus pasiekė jo „Panegirika" ir gausybė laiškų draugams bei artimiesiems. Juose atgyja I a. po Kr. romėnų gyvenimas – buitis, politiniai ir kultūriniai procesai, to meto aktualijos: Vezuvijaus išsiveržimas, teismai, imperatoriaus Domitiano savivalė, Trajano reformos švietimo ir socialinės rūpybos srityse.

Laiškuose gausu vaizdingų pasakojimų apie nesąžiningus politikus, veidmainystę, grobstymo bylas, – ir autorius tai žino anaiptol ne iš nuogirdų – jis pats tose bylose sakė kaltinamąsias ir ginamąsias kalbas. Kaip atsvara išsikerojusioms blogybėms prieš akis iškyla daugybė šviesių, pagarbos vertų asmenybių, susižavėjimą keliančių poelgių, mecenatystės pavyzdžių. Taip skaitytojo vaizduotėje pamažu ryškėja tobulo valstybės veikėjo portretas. Koks jis? Tai sąžiningas, padorus, išsilavinęs žmogus, kuris rūpinasi ne tik savo, bet ir kitų gerove. Jis nepamiršta pareigos šeimai ir visuomenei, bet... randa laiko ir sau. Autoriaus manymu, šias savybes geriausiai įkūnija imperatorius Trajanas. Todėl šiame rinkinyje skaitytojas ras ir Trajaną šlovinančią „Panegiriką".

Gajų Plinijų Jaunesnįjį būtų galima pavadinti to meto sąžine. Skaitant jo tekstus, peršasi išvada, kad nuo antikos laikų niekas nepasikeitė. Būtent todėl verta įsiklausyti į šio filosofo pamokymus. Rašydamas apie gyvenimą ir mirtį, apie valdymo sistemos negeroves ir žmonių ydas, jis ragina puoselėti pilietiškumą ir moralę, mokytis iš praeities klaidų ir... žiūrėti saiko šiame nesaikingame pasaulyje.
Abraomas Suckeveris - Iš Vilniaus geto
Baltosios dėmės istorijoje yra ne kas kita kaip negyjančios žaizdos. 190 tūkstančių Lietuvoje gyvenusių žydų išžudymo istorija daugeliui iš mūsų tebėra "baltoji dėmė". Ši garsaus žydų rašytojo A. Suckeverio knyga leidžia liudytojo akimis išvysti tai, kas anuomet iš tiesų vyko Lietuvoje.
Knyga buvo parašyta jidiš kalba ir išleista 1946 metais Rusijoje. Vėliau išversta į prancūzų, vokiečių ir kitas kalbas.
Romualdas Granauskas - Trys vienatvės
Nauja Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato knyga. Dešimt jos skyrių – dešimt pasakotojo gyvenimo tarpsnių. Mokymasis ir mokytojavimas, gyvenimo universitetai, rajoninio laikraščio redakcija, kelias į literatūrą ir pripažinimą, – visa tai vyko Šaukliuose, Mosėdyje, Sedoje, Skuode, Vilniuje. Atsiskleidžia žmonės ir laikas bei savitas R. Granausko humoras, įprasminantis komiškas ar absurdiškas situacijas, kurių sovietinėje tikrovėje buvo apstu. Knygos pradžia ir pabaiga autobiografiškai istorijai suteikia klasikinio daugiareikšmio skambėjimo.
„Tai va. Baigėsi ilgas mano gyvenimo etapas, kuris vadinosi jaunyste, dabar prasidės kitas, jau subrendusio vyro. Koks jis bus? Kokie darbai, kokie vargai, kokie nutikimai dabar laukia manęs tame Vilniuje, iš kurio – tą gerai žinojau – ligi pačios senatvės jau niekur nebepabėgsiu. Kaip nors gyvensiu, juk visi čia kaip nors gyvena. Tik labai nenorėčiau tarp tų mūrų, ant tų asfaltų sulaukti gilios senatvės, kai jau visai nedaug man bebus likę. Nors pačioj atokiausioj, pačioj atkampiausioj vietoj, bet kad būtų virš galvos tikras dangus, už kreivo lango – tikras medis, medyje – tikras paukštis ir kad tikrai žinočiau, jog per gyvenimą ką nors tikro esu nuveikęs...“ – Romualdas Granauskas