Naujausias Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosos romanas „Penki kampai“ nestokoja gero humoro, intelektualaus pasakojimo triukų ir išmonės. Autorius ironiškai žvelgia į paskutinį XX a. dešimtmetį Limoje valdant Albertui Fudžimoriui ir Vladimirui Montesinosui.
„Penkių kampų" istorija prasideda, kai dvi draugės, Čabelė ir Marisa, vieną naktį netikėtai, pačios nepajusdamos, nugrimzta į erotinį nuotykį. Saldžiai begėdiškas potyris, bandant įsivaizduoti, kas ir kaip bus toliau, pamažu tampa detektyviniu pasakojimu, beveik trileriu, kurio pagrindinis veikėjas – Enrikė Kardenasas.
Laimingai vedęs, sėkmės lydimas verslininkas patenka į bėdą. Jis šantažuojamas bulvarinio laikraščio direktoriaus Rolando Garo. Kompromituojančios orgijos, kurios centre pats verslininkas, nuotraukos pasklis po visą Peru, jei tik Kardenasas neinvestuos į dienraštį. Išsigandęs Enrikė prašo patarimo savo seno draugo advokato Liusijano. Vyrai įnirtingai bando apginti Enrikės reputaciją, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo, tačiau tuo metu randamas žiauriai nužudyto Garo kūnas ir reikalai tik blogėja. Skandalingosios fotografijos paviešinamos, geltonoji spauda atskleidžia tamsius politikos ir žurnalistikos „kampus", o visa šalis patenkina iškreiptą smalsumą ir gandų apetitą.

Romano herojės istorija prasideda tipiškoje prasigerenčio miestelio šeimoje. Groteskiška namų aplinka ir gajus šviesos potroškis atveda merginą jau į nepriklausomo krašto menų Meką. Prasideda somnambuliškos, autoironiškos kūribingos jaunos merginos klajonės bohemos ir naujos realybės labirintais...

Antra jaunos, bet jau žinomos prozininkės knyga. Novelių veikėjai taip pat jauni žmonės, daugiausia merginos. Miestas, miestelis, sodyba. Kavinė, baras, užeiga...
Tai jaukiu, paprastu ir kartu moderniu pasakojimu piešiamos erdvės, kuriose skleidžiasi charakteriai - tarp šiokiadienių stingulio ir egzistencinio nerimo, tarp griežtos tikrovės ir atvangos, dvasios nuskaidrėjimų.

„Žydrasis dviratis“ - trijų romanų ciklas, dažnai lyginamas su garsiuoju Margaretės Mitčel romanu „Vėjo nublokšti“.

1942 metų rudenį Montijako dvare viskas labai pasikeitė. Gyventi pasidarė sunku. Laimė užleido vietą gedului, nerūpestingumas - netektims.

Monografijos "Kelionė į laiko pradžią. Indijos idealizmas, Vydūnas, Krėvė" (1998) autorius naujoje - prozos knygoje "Vitaminų pardavėjas" vaizduoja žmogaus būsenas kintančiame informaciniame pasaulyje, apmąsto savimonės problemas, individo tapatybę formuojančias kultūros schemas, kalbos matricas ir elgsenos stereotipus. Kūrybiniams sąmonės tyrinėjimams pasitelkiama meninė išmonė, ironija, paradoksas, groteskas, juodasis humoras. Kuriama įtampa tarp virtualios tikrovės ir daiktiškos būties, tarp intelektinių protekcijų ir autentiškų egzistencinių jausenų. Derindamas introspektyvaus ir intertekstualaus rašymo strategijas autorius vaikštinėja tarp teorijos ir meno, tarp filosofijos idėjų ir literatūros klasikos, pirmenybę teikdamas meninei žodžio gyvybei ir subjektyvaus pasakojimo įtaigai.

Monografijos "Kelionė į laiko pradžią. Indijos idealizmas, Vydūnas, Krėvė" (1998) autorius naujoje - prozos knygoje "Vitaminų pardavėjas" vaizduoja žmogaus būsenas kintančiame informaciniame pasaulyje, apmąsto savimonės problemas, individo tapatybę formuojančias kultūros schemas, kalbos matricas ir elgsenos stereotipus. Kūrybiniams sąmonės tyrinėjimams pasitelkiama meninė išmonė, ironija, paradoksas, groteskas, juodasis humoras. Kuriama įtampa tarp virtualios tikrovės ir daiktiškos būties, tarp intelektinių protekcijų ir autentiškų egzistencinių jausenų. Derindamas introspektyvaus ir intertekstualaus rašymo strategijas autorius vaikštinėja tarp teorijos ir meno, tarp filosofijos idėjų ir literatūros klasikos, pirmenybę teikdamas meninei žodžio gyvybei ir subjektyvaus pasakojimo įtaigai.

Angelas. Mūsų sudužęs langas tikrai vaizdavo angelą. Bent jau radau į praeitį vedantį siūlą. Siūlą, kuris, jei patrauksiu, gali atskleisti istoriją.
RACHEL HORE (Reičelė Hor) – britų rašytoja, ilgą laiką dirbusi Londone leidybos srityje, kol persikraustė į Noridžą ir pradėjo rašyti romanus. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais. „Vitražų meistro dukra" – antrasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.
„Vitražų meistro dukra" – romanas, kupinas paslapčių. Ir visos jos sukasi apie vitražų dirbtuvę, angelus ir vienos šeimos istoriją. Muzikantė Fran priversta vėl grįžti į Londoną, nes sunkiai serga jos tėvas, vitražų meistras. Į tą pačią seną, XIX a. menančią krautuvėlę-dirbtuvę Vestminsteryje, virš kurios Fran su tėvu ir gyveno. Motinos ji niekuomet nepažinojo, ji mirė, kai Fran dar buvo kūdikis, ją užaugino atšiaurus ir nekalbus tėvas. Ir štai dabar jis ligoninėje, dirbtuvėje likęs tik meistras Zakas... Ir tėvo paliktas iššūkis – restauruoti, tiksliau – iš gabalėlių sudėlioti sudužusį parapijos bažnyčios vitražą su angelu. Dėlionė ima keisti ne tik Fran dabartį; staiga mergina randa dienoraštį, kuriame – neįtikėtina prieš šimtmetį nutikusi meilės istorija. Pradėjusi ją skaityti, Fran supranta, kad toji praeitis tiesiogiai siejasi su ja pačia. Sudužęs vitražas pamažu atgimsta, o Fran iš laiškų ir dienoraščių dėlioja svetimo gyvenimo mozaiką apie karalienės Viktorijos laikų merginos gyvenimą... Praeityje slypi dabarties raktas.
Kelionė laiku Fran nuveda prie tiesos apie jos mamą, priverčia išgyventi aistrą ir surasti tikrą meilę, kentėti, ilgėtis ir susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Bet viskas atrodo kitaip, kai saulė ima skverbtis pro stiklą su angelu.

Kai jaunutė Ebė Kembel partrenkiama šunkelyje ir paliekama ten mirti, per Litl Melhamo kaimelį nuvilnijusi sukrėtimo banga išjudina įvykius, kurie gali atskleisti ilgai saugotas paslaptis.
Elė Sonders baiminasi, kad išaiškėjus tiesai apie tos nakties įvykius iškils grėsmė jos santuokai ir vaikų saugumui — ji bet kokia kaina privalo apsaugoti šeimą. Elė ne vienintelė, turinti ką slėpti. Tiek ji, tiek jos sesuo Leo tiki, kad vaikystėje patirtas skausmas liko praeityje, bet Leo leidžiasi į tiesos paieškas ir atskleidžia daugybę metų slėptą siaubingą tiesą.
Elės naujasis kaimynas, buvęs detektyvas Tomas Daglasas, atkeliavo į Litl Melhamą ieškodamas ramybės, tačiau nejučia yra įpainiojamas į melų pinkles, mat jo nuojauta kužda, kad jaunosios Ebės nelaimė nėra vien nelaimingas atsitikimas.
Dėmesį prikaustančiame romane pasakojama apie taikią Anglijos kaimo vietovę, kurioje kruopščiai nukarpytos gyvatvorės, uždaros prabangių svetainių durys ir nebylūs pokalbiai slepia baisią tiesą.

Ovidijaus veikalas Herojų laiškai (Heroides) – vienas mįslingiausių poeto kūrinių, iki šiol keliantis daug diskusijų ir paliekantis daug neatsakytų klausimų. Herojų laiškuose remiamasi įvairiais graikų ir romėnų literatūros kūriniais, tačiau pagrindinis Ovidijaus šaltinis yra mitas, kurį jis ne perpasakoja, o interpretuoja, kurdamas meilės istorijas, įvilktas į literatūrinio laiško formą, ryškindamas dramatišką moterų jausmų pasaulį. Ovidijaus Herojų laiškai atspindi ilgą mitų tradiciją nuo Homero iki Katulo, tačiau kartu parodo autoriaus poetinį meistriškumą leidusį pateikti savą konkretaus mito interpretaciją, atitinkančią epistolografijos žanro reikalavimus. Mitas Ovidijaus veikale naudojamas kaip universalus pavyzdys, apibendrinantis politiniame, kultūriniame, socialiniame gyvenime egzistuojančias situacijas, susiejančias praeitį ir dabartį, padedančias suvokti sudėtingas žmogiškųjų santykių apraiškas. Eugenija Ulčinaitė Iš pradžių vadinosi „Epistulae Heroidum“, vėliau įgavo sutrumpintą formą „Heroides“. Herojų laiškus sudaro 21 tekstas, parašytas eleginio disticho metru ir paremtas mitologiniais siužetais. Keturiolikos laiškų herojės moterys rašo savo vyrams arba mylimiesiems.

Knygoje pateikiamos apysakos: „Indėnai piliakalnyje“, „Juozukas ir Jockus“, „Nepaprastos atostogos“.