Jonas Biliūnas - Raštai 1948
Svarbiausias J.Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Rašytojo kūryba labai autobiografiška: dažnai vaizduojama jo vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis, keliuose kūriniuose pasakotojo paveikslui naudojami autoriaus biografijos faktai: mokslas užsienyje, atostogos Tėviškėje, liga.

Subjaktyviame pasakojime daugiau dėmsio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui. Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J.Bilūnas yra lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Jo kūryba pradeda vadinamosios lietuvių lyrinės prozos tradiciją, kurią pratęsia tokie autoriai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius.

Rašytojo kūrinių centre- sąžinės kamuojamas, likimo nuskriaustas žmogus. Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis.

Novelių pasakotojas pasižymi dvasingumu: jis atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrežia dorovės klausinmus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.
Antanas Ruskys - Raudonosios katorgos keliais
Prieš skaitytojo akis praslenka du autoriaus gyvenimo dešimtmečiai — žmogaus, ėjusio XX amžiaus raudonosios katorgos keliais nuo ramaus Žemaitijos miestelio Endriejavo iki Raudondvario pakaimėje per Kretingos, Klaipėdos, Vilniaus kalėjimus į baisiausius Sibiro lagerius, į mirties stovyklą Karagandoje, i tremtį Krasnojarske. Tik pats autorius gaii papasakoti ir nutapyti tikrąjį komunizmo „peizažą", nes mes nesugebėtume; mūsų pareiga — skaityti, suprasti, įsidėmėti, neužmiršti.
Šiuos prisiminimus skiriu Endriejavo valsčiaus partizanams, žuvusiems kovose, kaliniams, tremtiniams, išduotiems ir parduotiems savųjų judų į katorgą— okupantų pragarą, kovojusiems už Tėvynės laisvę, paaukojusiems jaunystę ir gyvybę.