Claire Goll - Vaikantis vėją
Claire Goll (1890–1977) – mįslinga, nedaug kam žinoma žydų kilmės poetė, romanistė, žurnalistė, bendravusi – paradoksalu – su garsiausiais pasaulio menininkais. Memuarai „Vaikantis vėją“ – neįprasta įžymių asmenybių portretų galerija. Goll mus supažindina su savo mylimais draugais, priešais ir gyvenimo bendrakeleiviais – Yvanu Golliu, Joyce’u, Rilke, Picasso, Chagallu, Dali, Einsteinu, Jungu, Milleriu, Majakovskiu ir kt. Visų jų likimai, vienaip ar kitaip paveikti revoliucijos, karų ir persekiojimų, – gyvas XX šimtmečio nuotaikų atspindys. Visi jie – žavūs genijai, egzaltuoti egoistai, šalti vienišiai, aistringi meilužiai...
Elias Canetti - Išgelbėtas liežuvis
„Išgelbėtas liežuvis“ – spalvingas autoriaus vaikystės, prabėgusios tautų katile, paveikslas. Nuo kūrinio parašymo datos išlieka intriguojanti aplinkybė – „kokios šalies atstovu reikėtų laikyti Bulgarijoje gimusį, Turkijos ir Anglijos pilietybes turintį, Ciuriche ir Londone gyvenantį Canetti, suvokiantį save kaip Vienos išugdytą austrų rašytoją“. Sekant unikalios asmenybės augimo keliu, brėžiamos Vidurio Europos XX a. pradžios politinio, kultūrinio gyvenimo gairės – su rašytojui būdingu minties ir stiliaus skaidrumu, galinga epinio pasakojimo įtaiga.
Hunter S Thompson - Romo dienoraštis
Tvoskiantis Karibų karščiu ir romu, daug metų nepublikuotas autobiografinis pasakojimas apie trisdešimtmečio žurnalisto nuotykius romo saloje Puerto Rike. Tai savotiškas San Chuano, kurio dar nepasiekė vėliau kilusi turizmo banga, literatūrinis žemėlapis; alkoholio, nuobodulio, saloje klestinčios mafijos ir korupcijos vaizdais paskanintas bjauriosios žmogaus prigimties dalies įvadas.
Hunteris S. Thompsonas (1937-2005) turėjo garbinančio LSD, pašėlusio gyvenimo manijos apsėsto ir linkusio į savidestrukciją Amerikos kontrkultūros stabo reputaciją. Jis buvo reikšmingas literatūros novatorius, gonzo rašymo stiliaus, nutrynusio skirtumus tarp grožinės literatūros ir žurnalistikos, tarp rašytojo ir aprašomo subjekto, pradininkas, negailestingas palaido ir dekadentiško Amerikos gyvenimo būdo stebėtojas.
Zigmas Stankus - Miražas
„Miražas“ – apie vyriškumą, draugystę, viltis ir iliuzijas.
Antroji „Kaip tampama albinosais“ autoriaus knyga. Tokia pat šokiruojanti ir sukrečianti.
Tokia pati sunkiai gaunama kaip ir pirmasis albinosų variantas. Todėl gera žnia Z.Stankaus kūrybos gerbėjams. Knygynuose greit pasirodys "Miražas" antrasis leidimas. Su dovanėle - cd su garsiniu knygos "Kaip tampama albinosais" įrašu.
Puiki proga įsigyti gerą ir unikalią knygą. Nes pirmasis leidimas buvo minimalistinis. Kurį man pavyko įsigyti tik iš pačio autoriaus, žinoma su autografu.
Knyga apie trijų draugų jaunystę, ir susiklosčiusius skirtingus likimus, kuriuos nulėmė tarnyba sovietinėje kariuomenėje. Tai dar vienas pliūpsnis kraupios tiesos apie Afganistano karą. 2006 metais parašytas kūrinys – brandesnis, į tuos pačius įvykius čia žvelgiama iš dar tolimesnės perspektyvos.
Šokiruojantys, skaudūs ir laimingi įvykiai,bei prisiminimai apipinti stulbinančiu to meto paauglių žargonu. Romanas persmelktas grubios Afganistano ir Sovietų Sąjungos gyvenimo realybės, jame aprašomas ir itin gyvas to meto Klaipėdos gyvenimas. Bet svarbiausias knygos akcentas – prieš 30 metų į Afganistaną su sovietine kariuomene papuolusių jaunuolių likimai, jausmai ir išgyvenimai.
„Kad išgyventum ten neišprotėjęs, reikėjo susikurti iliuziją, miražą, iš kito, čia likusio, gražaus gyvenimo. Dėlioji gražius atsiminimus kaip mozaiką ir patiki tuo, tačiau grįžti ir matai, kad to nėra, kad gyvenimas čia tavęs nelaukė, jis nuėjo be tavęs. Tačiau gyventi reikia toliau. Žinau, kad likimas kiekvienam iškrečia ne vieną kiaulystę, bet nuo to gyenimas nepraranda savo grožio ir žavesio…”
Gustavas Švabas - Gražiausios Antikos sakmės (1-3 dalys)
Gustavo Schwabo (1792–1850) „Gražiausiose antikos sakmėse“ darniai susietos įvairios kilmės ir senumo mitologinės graikų ir romėnų sakmės. Daugiau nei prieš pusantro amžiaus parašytos sakmės iki šiol neprarado populiarumo, priešingai – buvo leidžiamos daugybę kartų įvairiomis kalbomis ir tapo privaloma šeimos bibliotekos dalimi. Prometėjas, grobiantis iš dievų ugnį, fatališkoji Helenė, Jasonas ir auksinė vilna, Oidipas ir jo motina, Ikaras, skriejantis pernelyg arti saulės, ir galingasis Heraklis, trojėnai ir medinis jų arklys, narsusis Persėjas ir gražuolė Andromeda, klajoklis Odisėjas ir ištikimoji Penelopė: istorijos apie juos ir galinguosius dievus bei deives, kurie, kaip ir jų pačių sukurti mirtingieji, myli ir neapkenčia, baudžia ir apdovanoja, pasakojamos paprastai, bet drauge ir jaudinamai, išsaugant originalių Aischilo, Sofoklio, Euripido ir Homero kūrinių įtaigą bei dramatizmą. Gustavo Schwabo meistriškumo dėka šios istorijos tapo prieinamos bet kokio amžiaus skaitytojams.
Zigmas Stankus - Kaip tampama Albinosais
„Kaip tampama Albinosais” dažnai pavadinama kitos epochos „Dievų mišku“. Kitas laikas ir vieta, riebesni keiksmažodžiai, tačiau ne mažesnis absurdas ir beviltiškumas. Tokia pat ironija persmelkti iki skausmo rimti dalykai – vienintelė atsvara visuotinam žiaurumui.

Detaliuose ir lakoniškuose Zigmo Stankaus – žmogaus, dalyvavusio Afganistano „išvadavime“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje – atsiminimuose natūraliai ir be pagražinimų piešiamas žmogaus virsmas robotu-žudiku bei kokčiai komiški kariuomenės kuriozai. Piešiama taip, kad po truputį atbunka net skaitytojas...

1993 metais pasirodęs pirmosios lietuviškos knygos apie Afganistaną leidimas sukėlė nemažai diskusijų ir pelnė daugybę simpatijų tarp stiprių nervų skaitytojų – knyga buvo išgraibstyta, o interneto forumuose iki šiol mirga prašymai išleisti daugiau jos egzempliorių. Antrasis sukrečiančio kūrinio leidimas skirtas visiems, kurie ieškojo, nerado, „suskaitė“, tiems, kurie prisimins, ir tiems, kurie baisėsis ir „... žiūrės į mus kaip į albinosus..