Alfonsas Svarinskas - Nepataisomasis Atsiminimai 1 dalis- 2014Šioje knygoje "Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai" nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Per autoriaus gyvenimo patirtis atsiskleidžia laisvos prieškario valstybės ir vėliau okupuotos Lietuvos ir lietuvių gyvenimo realijos.
Antroji papildoma knygos laida buvo išleista po mėnesio nuo knygos pasirodymo 2014 04 29, nebelikus nei vieno neišplatinto pirmosios laidos egzemplioriaus. Trečioji laida išleidžiama jau po šviesaus atminimo monsinjoro mirties (2014 07 17).
Rokas Subačius - Dramatiškos Biografijos - 2005Knygoje pateikiamos dvidešimt šešių žinomų Lietuvos žmonių biografijos. Tai neeilinės XX amžiaus asmenybės, turėjusios nemažą poveikį šalies politikai, menui, literatūrai, mokslui; garsios savo kūriniais, žygiais, prieštaringais poelgiais, kai kurios ir išdavystėmis.
Dar neseniai per Lietuvą praslinko trys okupacijos bangos, o būtent istorijos lūžių, okupacijų metais žmonės labiausiai atsiskleidžia ir išsiskirsto į kovotojus, kūrėjus, karjeristus, kolaborantus...
Gunter Grass - Svogūno Lupimas - 2016Autobiografinis Nobelio premijos laureato G. Grasso kūrinys „Svogūnų lupimas", išleistas Vokietijoje 2006-aisiais, sukėlė skandalą. Pasigirdo reikalavimų, kad rašytojui būtų panaikinta Nobelio premija. Sąmyšis kilo todėl, kad autorius su visomis smulkmenomis atskleidė tai, kaip jis, būdamas septyniolikmetis, įstojo į SS dalinį. 79 metų G. Grasas panoro papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.
Svogūno metafora išreiškia atmintį. „Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą." Atmintis lyginama ir su gintaru, kurį G. Grassas vaikystėje rinkdavo Baltijos pakrantėse, o vieną grynuolį senatvėje nusipirko Lietuvoje.
Grigorijus Kanovičius - Miestelio Romansas - 2013Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje.
Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Naujausias kūrinys „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus.
Dario Martinelli - Laiškai Sūnui Vegetarui - 2017„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti."
Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.
***
Tai Lietuvoje dar gana naujas požiūris į vaikų auginimą be dviveidiškumo: dažnai meilę gyvūnams skiepijantys tėvai čia pat vaikui paduoda maltos mėsos kotletą, lengvai atskirdami mylimus gyvūnus nuo tų, kuriuos valgome... Pats būdamas vegetaras, D. Martinelli elgiasi kur kas nuosekliau, tačiau nėra ir fanatiškas. Sūnui jis linki svarbiausia būti laisvam ir rinktis sąmoningai.
„ jei nenori tapti kankiniu – labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. žinoma, veganas yra dorybingesnis už vegetarą, kuris neabejotinai dorybingesnis už tą, kuris valgo žuvį, bet nevalgo mėsos , o pastarasis – už valgantį žuvį ir tik paukštieną, ir taip toliau. Taigi, tiesa, kad visada galima tobulėti, tačiau, be abejonės, svarbus kiekvienas – net ir mažiausias – žingsnis tobulėjimo link. Yra elgesio ir gyvenimo būdų, kuriuos galėsi lengvai pritaikyti, ir tokių, kurie atrodys neįgyvendinami. Reikės pačiam pasirinkti, kur įsmeigti kuoliukus ir nubrėžti savosios etikos ribas. Bet kad ir kur nutarsi juos perkelti – bus truputį geriau nei jau buvo, ir – galbūt – tai taps išeities tašku, iš kurio iškeliausi į kitą stotį ir pasieksi ją kaip tik todėl, kad dabar ji atrodys arčiau."
***
Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis."
D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.
Nijolė Gavelienė,  Antanas A. Jonynas,  Almantas Samalavičius - Bliuzas Ričardui Gaveliui - 2007Sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą. Tokį jį prisimena draugai, nors patys kalba, kad draugų jis neturėjo ir kad vargu ar įmanoma atkurti autentišką draugo portretą:
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui – per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.