Dario Martinelli - Laiškai Sūnui Vegetarui - 2017„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti."
Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.
***
Tai Lietuvoje dar gana naujas požiūris į vaikų auginimą be dviveidiškumo: dažnai meilę gyvūnams skiepijantys tėvai čia pat vaikui paduoda maltos mėsos kotletą, lengvai atskirdami mylimus gyvūnus nuo tų, kuriuos valgome... Pats būdamas vegetaras, D. Martinelli elgiasi kur kas nuosekliau, tačiau nėra ir fanatiškas. Sūnui jis linki svarbiausia būti laisvam ir rinktis sąmoningai.
„ jei nenori tapti kankiniu – labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą. žinoma, veganas yra dorybingesnis už vegetarą, kuris neabejotinai dorybingesnis už tą, kuris valgo žuvį, bet nevalgo mėsos , o pastarasis – už valgantį žuvį ir tik paukštieną, ir taip toliau. Taigi, tiesa, kad visada galima tobulėti, tačiau, be abejonės, svarbus kiekvienas – net ir mažiausias – žingsnis tobulėjimo link. Yra elgesio ir gyvenimo būdų, kuriuos galėsi lengvai pritaikyti, ir tokių, kurie atrodys neįgyvendinami. Reikės pačiam pasirinkti, kur įsmeigti kuoliukus ir nubrėžti savosios etikos ribas. Bet kad ir kur nutarsi juos perkelti – bus truputį geriau nei jau buvo, ir – galbūt – tai taps išeities tašku, iš kurio iškeliausi į kitą stotį ir pasieksi ją kaip tik todėl, kad dabar ji atrodys arčiau."
***
Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis."
D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.
Nijolė Gavelienė,  Antanas A. Jonynas,  Almantas Samalavičius - Bliuzas Ričardui Gaveliui - 2007Sako, kad jis mėgo gerus daiktus, gerus gėrimus, gerus kvepalus, mėgo logiką, mirusių rašytojų draugiją ir bliuzą. Tokį jį prisimena draugai, nors patys kalba, kad draugų jis neturėjo ir kad vargu ar įmanoma atkurti autentišką draugo portretą:
iš pradžių trukdo per plonas laiko sluoksnis, skiriantis nuo draugo netekties, paskui – per storas metų klodas, skiriantis nuo draugo gyvenimo.
Todėl ši knyga apie Ričardą Gavelį neišvengiamai primena džiazo improvizaciją, kurioje nėra solisto, bet yra bliuzo kvadratas: atsiminimai apie jį, nespausdinti jo užrašai ir laiškai, rinktinė jo publicistika ir jo kūrybos analizė. Ir pagrindinė tema: asmenybės, jos likimo ir kūrybos refleksija.
Giedrius Genys, Fausta Radzevičiūtė - Marcelijus - 2016Šioje knygoje "Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį" pateikiami atsiminimai apie vieną iš ryškiausių XX a. antrosios pusės rašytojų - Marcelijų Martinaitį (1936-2013). Poeto bendražygių kasmet mažėja, užmarštin nueina vis daugiau gyvenimo epizodų, tad ši knyga atsirado paraginus Martinaičio amžininkus pasidalinti savo atmintimi. Ją rengiant, siekta pakalbinti įvairius rašytoją pažinojusius žmones: kurso draugus, bičiulius, kolegas, studentus, kaimynus. Knygoje nėra Martinaičio šeimos narių pasakojimų, poeto artimieji priėmė sprendimą jais nesidalinti.

Pateikiami 61 atsiminimų tekstai, surinkti 2013-2016 m. Vieni juos užrašė laisva forma, kiti raštu atsakė į knygos rengėjų klausimus, dar kiti apie Martinaitį norėjo kalbėtis gyvai. Taigi dalis publikacijų perengtos iš pokalbių, įrašytų į diktofoną, vėliau autorizuotos. Siekiant autentiškumo, tekstai nevienodinti - išlaikyta forma, kuria buvo pateikti.

Knyga "Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį" suskirstyta į poskyrius pagal pateikėjų bendravimo aplinkybes bei santykį su Martinaičiu. Be abejo, skirstymas nėra griežtas, dažnai atsiminimų autorių ir Martinaičio santykiai neapsiribojo kuriuo nors vienu lygmeniu. Pavyzdžiui, universiteto kolega galėtų priklausyti ir artimų bičiulių ratui. Tokiu atveju atsižvelgta į respondento atsiminimų turinį ir pagal vyraujančią temą konkretus respondentas priskirtas vienai ar kitai grupei.

Amžininkų atmintyje Martinaitis iškyla ne tik kaip visuomenei žinomas rašytojas, kultūros veikėjas, bet aptariamos ir kitos, daugumai mažiau pažįstamos jo veiklos sferos: darbas Vilniaus universitete, įsitraukimas į Sąjūdžio veiklą, dalyvavimas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijoje bei LRT taryboje. Kiekvienas pateikėjas nubrėžia tam tikrus Martinaičio asmenybės štrichus. Ryškėja laikysena, charakteris, bendravimo su aplinkiniais būdas.
Ginas Žiemys - Dingęs Pasaulis - 2012Naujausioje Gino Žiemio knygoje „Dingęs pasaulis“ aptariamas šventasis Ledų kalnas ir septynių dalių pasaulėvaizdis, atstatomi kai kurie senųjų dievų vardai, atskleidžiama galima gyvatės ženklo, kelio dievaičio, kalėdinio apdovanojimo, žuvies valgymo ir kryžiaus genezė.
Knygoje „Dingęs pasaulis“ daug dėmesio skiriama pagrindinėms struktūrinių pasakų (ausčių) dominantėms – erdvei ir laikui; 8 metų kalendoriaus proistorei; pasaulio rekreacijai vedybų proceso metu: mergės nusileidimui į kosmo apačią, jos gelbėjimo misijai, mergės ir bernaičio dvikovai, ritualo dichotomijai.
Tyrinėjimai knygoje „Dingęs pasaulis“ grindžiami lietuvių (ir kt. šalių) tautosaka, papročiais ir astronimika.
Gabriel Garcia Marquez - Gyvenk Taip, Kad Turetum, Ką Papasakoti - 2007Savo prisiminimų knygą G. G. Marquezas pradeda kelionės į Arakataką, savo gimtąjį miestą, aprašymu. Plaukdamas laivu su motina parduoti savo šeimos namo, jaunuolis viską stebi ir prisimena. Prisimena savo vaikystę, savo kitas keliones laivu, Sjenagos pelkes, besisukantį priešais veidrodį senelį ir stojišką, vaiduoklių istorijas pasakojančią senelę.
Vienoje apleistoje geležinkelio stotyje jis perskaito magišką žodį: Makondas. Po septyniolikos metų tą žodį romane Šimtas metų vienatvės, toje, pasak Carloso Fuenteso, Lotynų Amerikos Biblijoje, perskaitys visas pasaulis.
Prisiminimuose rašytojas nepaprastai nuoširdžiai pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, apie jaudinamą tėvų meilės istoriją, aprašo mokslo metus, meilės klystkelius, kūrybos technikos ieškojimus, aplinką ir tikrovę, pažadinusią jaunojo Gabrielio širdyje nenugalimą aistrą rašyti.
Šioje knygoje susipažįstame su žiauria ir kruvina Kolumbijos istorija, su nepaprasta šalimi, kurioje, regis, viskas – gamta, valdžia, alkoholis, moterys, juokas ir ašaros – paženklinta magiškuoju beprotybės ženklu. Tai knyga apie tokį gyvenimą ir tokią šalies istoriją, kokios iki šiol dar neparašė nė vienas žmogus.
Ernesto Che Guevara - Motociklininko Dienoraštis - 2008Šis dramatiškų ir komiškų įvykių pilnas dienoraštis atskleidžia to meto Lotynų Amerikos panoramą, pasakoja apie jos žmonių gyvenimą, nelaimes ir džiaugsmus, apie čia klestinčią socialinę neteisybę. Kelionė, galėjusi likti Che jaunystės nuotykiu, buvo lemtinga ir tapo kuklia Ernesto Che Guevaros didžiojo gyvenimo nuotykio preliudija - po dešimties metų visas pasaulis žinos jo vardą.