Giedrius Genys, Fausta Radzevičiūtė - Marcelijus - 2016Šioje knygoje "Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį" pateikiami atsiminimai apie vieną iš ryškiausių XX a. antrosios pusės rašytojų - Marcelijų Martinaitį (1936-2013). Poeto bendražygių kasmet mažėja, užmarštin nueina vis daugiau gyvenimo epizodų, tad ši knyga atsirado paraginus Martinaičio amžininkus pasidalinti savo atmintimi. Ją rengiant, siekta pakalbinti įvairius rašytoją pažinojusius žmones: kurso draugus, bičiulius, kolegas, studentus, kaimynus. Knygoje nėra Martinaičio šeimos narių pasakojimų, poeto artimieji priėmė sprendimą jais nesidalinti.

Pateikiami 61 atsiminimų tekstai, surinkti 2013-2016 m. Vieni juos užrašė laisva forma, kiti raštu atsakė į knygos rengėjų klausimus, dar kiti apie Martinaitį norėjo kalbėtis gyvai. Taigi dalis publikacijų perengtos iš pokalbių, įrašytų į diktofoną, vėliau autorizuotos. Siekiant autentiškumo, tekstai nevienodinti - išlaikyta forma, kuria buvo pateikti.

Knyga "Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį" suskirstyta į poskyrius pagal pateikėjų bendravimo aplinkybes bei santykį su Martinaičiu. Be abejo, skirstymas nėra griežtas, dažnai atsiminimų autorių ir Martinaičio santykiai neapsiribojo kuriuo nors vienu lygmeniu. Pavyzdžiui, universiteto kolega galėtų priklausyti ir artimų bičiulių ratui. Tokiu atveju atsižvelgta į respondento atsiminimų turinį ir pagal vyraujančią temą konkretus respondentas priskirtas vienai ar kitai grupei.

Amžininkų atmintyje Martinaitis iškyla ne tik kaip visuomenei žinomas rašytojas, kultūros veikėjas, bet aptariamos ir kitos, daugumai mažiau pažįstamos jo veiklos sferos: darbas Vilniaus universitete, įsitraukimas į Sąjūdžio veiklą, dalyvavimas Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijoje bei LRT taryboje. Kiekvienas pateikėjas nubrėžia tam tikrus Martinaičio asmenybės štrichus. Ryškėja laikysena, charakteris, bendravimo su aplinkiniais būdas.
Ginas Žiemys - Dingęs Pasaulis - 2012Naujausioje Gino Žiemio knygoje „Dingęs pasaulis“ aptariamas šventasis Ledų kalnas ir septynių dalių pasaulėvaizdis, atstatomi kai kurie senųjų dievų vardai, atskleidžiama galima gyvatės ženklo, kelio dievaičio, kalėdinio apdovanojimo, žuvies valgymo ir kryžiaus genezė.
Knygoje „Dingęs pasaulis“ daug dėmesio skiriama pagrindinėms struktūrinių pasakų (ausčių) dominantėms – erdvei ir laikui; 8 metų kalendoriaus proistorei; pasaulio rekreacijai vedybų proceso metu: mergės nusileidimui į kosmo apačią, jos gelbėjimo misijai, mergės ir bernaičio dvikovai, ritualo dichotomijai.
Tyrinėjimai knygoje „Dingęs pasaulis“ grindžiami lietuvių (ir kt. šalių) tautosaka, papročiais ir astronimika.
Gabriel Garcia Marquez - Gyvenk Taip, Kad Turetum, Ką Papasakoti - 2007Savo prisiminimų knygą G. G. Marquezas pradeda kelionės į Arakataką, savo gimtąjį miestą, aprašymu. Plaukdamas laivu su motina parduoti savo šeimos namo, jaunuolis viską stebi ir prisimena. Prisimena savo vaikystę, savo kitas keliones laivu, Sjenagos pelkes, besisukantį priešais veidrodį senelį ir stojišką, vaiduoklių istorijas pasakojančią senelę.
Vienoje apleistoje geležinkelio stotyje jis perskaito magišką žodį: Makondas. Po septyniolikos metų tą žodį romane Šimtas metų vienatvės, toje, pasak Carloso Fuenteso, Lotynų Amerikos Biblijoje, perskaitys visas pasaulis.
Prisiminimuose rašytojas nepaprastai nuoširdžiai pasakoja apie savo vaikystę ir jaunystę, apie jaudinamą tėvų meilės istoriją, aprašo mokslo metus, meilės klystkelius, kūrybos technikos ieškojimus, aplinką ir tikrovę, pažadinusią jaunojo Gabrielio širdyje nenugalimą aistrą rašyti.
Šioje knygoje susipažįstame su žiauria ir kruvina Kolumbijos istorija, su nepaprasta šalimi, kurioje, regis, viskas – gamta, valdžia, alkoholis, moterys, juokas ir ašaros – paženklinta magiškuoju beprotybės ženklu. Tai knyga apie tokį gyvenimą ir tokią šalies istoriją, kokios iki šiol dar neparašė nė vienas žmogus.
Ernesto Che Guevara - Motociklininko Dienoraštis - 2008Šis dramatiškų ir komiškų įvykių pilnas dienoraštis atskleidžia to meto Lotynų Amerikos panoramą, pasakoja apie jos žmonių gyvenimą, nelaimes ir džiaugsmus, apie čia klestinčią socialinę neteisybę. Kelionė, galėjusi likti Che jaunystės nuotykiu, buvo lemtinga ir tapo kuklia Ernesto Che Guevaros didžiojo gyvenimo nuotykio preliudija - po dešimties metų visas pasaulis žinos jo vardą.
Vytautas Mačernis - Sielos Paveikslas - 2015Tėvynė ir laisvė, sava tapatybė – pagrindiniai motyvai Vytauto Mačernio minčių partitūroje. Viskas labai gyva, pulsuoja jauno žmogaus dvasia. Amžinosios meilės ir mirties linijos, kaip du pradai, galiausiai susijungia tarpusavyje.
Sakoma, ryškiausia žvaigždė, prieš užgesdama, dega karščiausiai. Vytauto Mačernio blyksnis buvo trumpas, bet labai ryškus. Savo poezijoje jis spėjo nušviesti kai ką labai svarbaus, ontologiško – gimtinės namų vizijas, vaikystės potyrius, tėvų, protėvių, archetipinį namų, kaip mikrokosmo, pasaulį. Skvarbus, gilus yra V. Mačernio žvilgsnis. Jo akys, žvelgiančios į laukuose dirbančius žmones, leidžia prasismelkti pro pavargusius kūnus, pamatyti juos nuauksintus saulės, švytinčius. Jautri klausa leidžia išgirsti pavargusių širdžių plakimą.
Dienoraščiuose ir laiškuose poetas pasinėręs į filosofiją ir refleksijas, ieškantis savo būties prasmės. Svarbus tautiškumo – kaip identiteto, savųjų šaknų, lietuvybės, kuriančio laisvo ir nepriklausomo žmogaus – klausimas. Kartu juntama rezignacija, liūdesys, filosofo Osvaldo Spenglerio skelbto Europos saulėlydžio atšvaitai.
Vytauto Mačernio kūrybinis palikimas išlaiko Tikėjimą, Viltį, Meilę ir rudeninį lengvos nostalgijos kvapą.