
"Kiek labiau prasiblaivęs, įsižiūrėjau į savo rankas. Henrio Džekilio rankos (kaip pats dažnai pastebėdavau) dydžiu ir išvaizda atitiko jo profesiją: jos buvo ilgos, stiprios, baltos ir gražios. Bet tos, kurias dabar visiškai ryškiai mačiau gelsvoje Londono ryto šviesoje, beveik sugniaužtas ir padėtas ant lovos baltinių, buvo plonos, mazguotos, diržingos, bjauriai blankios ir apžėlusios tankiais juodais plaukais. Tai buvo Edvardo Haido rankos."
52 p.