Peter James - Skarabėjo produkcija
Tomas Braisas pasielgia taip, kaip būtų pasielgęs kiekvienas padorus žmogus: traukinyje, pakėlęs kompaktinį diską, ketina sugrąžinti išsiblaškiusiam savininkui ir netikėtai tampa žmogžudystės liudininku. Netrukus sulaukia grasinimo susidoroti su šeima, jei praneš policijai. Apie ištikusią bėdą Tomas prasitaria žmonai, ir moteris paragina kreiptis į žmogžudysčių skyrių. Nuo to momento nusikaltėliai pradeda vykdyti savo pažadą - dingsta Tomo žmona Keli, dingsta ir pats Tomas. Internete pasirodo pranešimas apie sutuoktinių Braisų mirtį. Tereikia apsilankyti vienoje paslaptingoje svetainėje ir išvysite, kokia mirtimi jie abu mirs.
Dominique Sylvain - Samurajaus duktė
Jauna mergina Alisė, persirengusi garsia dainininke, iškrenta pro prabangaus viešbučio langą ir užsimuša. Nufilmuota žūtis tučtuojau patenka į televizijos eterį. Kas tai – popžvaigždės mirties inscenizacija paaukojant savo gyvybę, nelaimingas atsitikimas ar šaltakraujiškai suplanuota žmogžudystė?
Tai išsiaiškinti ryžtasi neįprastas duetas – Ingrida Dizel, dieną dirbanti masažuotoja, o naktį striptizo šokėja, ir Lola Žost, policijos ekskomisarė, vyno ir poezijos mėgėja. Siekdamos išnarplioti šią painią bylą, Lola ir Ingrida turės prasibrauti į politinių manipuliacijų, aistroms vergaujančių žmonių ir pramogų pasaulio užkulisius.
Viskas, regis, krypo į savižudybę. Ir vis dėlto Ingrida negalėjo užgniaužti silpno balselio, kuždančio jai, kad kažkas čia ne taip. Alisė Bonen vaidino Britnės Spirs antrininkę, vildamasi gauti rimtą vaidmenį. Tai kam žudytis, ir dar taip efektingai? Ir kam užsibarikaduoti savo numeryje, lyg bijotum kažkokio pavojaus, o paskui nedvejojant pulti pro langą? Ir ta prabangi vonia, ir tas sceninis kostiumas, šampanas?
Dominique Sylvain (Dominika Silven, gim. 1957) – garsi prancūzų detektyvų rašytoja. Šiuo metu ji gyvena Tokijuje, yra didelė Haruki Murakami ir Iano Rankino kūrybos gerbėja. Neatsitiktinai į Sylvain detektyvines istorijas įpinama ir japoniško gyvenimo realijų. Sąmojingas, šiuolaikinio pasaulio problemas atspindintis įtempto siužeto romanas Samurajaus duktė tęsia pasakojimą apie Ingridą ir Lolą, skaitytojams jau pažįstamas iš romano Troškimų skersgatvis („Baltos lankos“, 2009).
Kazys Almenas - Sauja skatikų
Detektyvinio romano žanras, užsimezgęs 19-me šimtmetyje, yra labai preciziškas, tiksliai apibrėžtas. Jame dominuoja turinys, intriga. Autorius pradžioje užmena mįslę, kurią jis pabaigoje turi išspręsti. Sprendimas turi būti nelauktas, nustebinantis skaitytoją. Tarp mįslės užminimo ir jos išsprendimo, autorius žaidžia su skaitytoju sudėtingą žaidimą, intrigos kelyje paberdamas tikslių užuominų ir drauge stengdamasis nukreipti skaitytojo dėmesį į visokius klaidinančius šunkelius. Visa tai daroma pagal griežtas taisykles, neapgaudinėjant skaitytojo. Almeno "Sauja skatikų" tinka į šio žanro rėmus. Romano intriga sumontuota su vidutinės kainos šveicariško laikrodžio sudėtingumu ir tikslumu. Milicininkas Donatas Vėbra atvyksta į Ameriką iš Lietuvos giminių aplankyti. Jis atsiveža ir savo pažįstamo mokytojo prašymą surasti Amerikoje jo jaunystės dienų draugą ir sužinoti, kas atsitiko su karo metu iš gimnazijos muziejaus paimtais eksponatais — sauja skatikų. Vos tik Vėbrai su tuo draugu susitikus . . . čia recenzentas turi užsičiaupti, nes, aptariant detektyvinį romaną, atpasakoti visą turinį būtų didžiausias nusikaltimas. Tepaminėsime, kad Vėbra, noromis nenoromis, įsipainioja į "paslapties" aiškinimą. Jis apkeliauja didelę dalį Amerikos, seka įvairius užuominų siūlus, kol pagaliau išsprendžia mįslę — nelauktai, bet logiškai. Tačiau Almenas nepasitenkina grynąja intrigos geometrija, tokia būdinga, pavyzdžiui, Agatos Christie romanams. Jis apvedžioja skaitytoją po New Yorką, Baltimorę, Floridos Saint Petersburgą, Chicagą ir, kaip ekskursijos vadovas, beria gausių komentarų. Jis nagrinėja santykius tarp išeivijos ir krašto, tarp senosios ir jaunosios kartos. Satyrine plunksna jis bado Amerikoje įsišaknijusias Freudo teorijas ir "seksualinės laisvės" madas. Nagrinėdamas žmogaus tapatybės ir gyvenimo tikslo problemas, susijusias su romano atomazga, jis įbrenda ir į filosofinius vandenis. Almenas nuolat sugretina jam svarbią tokią praeitį su dažnai trivialia dabartimi, kaip šiame mokytojo Bertulio monologe: "... Praeitį nelengva apčiuopti, bet mums tai gyvybiškai būtina . . . Didelės tautos gali sau leist susi-žavėt dabartim, bet ne mes . . . Mums reikia suprasti, kaip sunkiai buvo dirbta, kentėta ir rizikuota praeityje. Dirbta dažnai sunkesnėse sąlygose negu dabar, ir to darbo pasekmėje mes esame čia. Tai yra tarsi inkaras, kuris mus įvertins šioje žemėje". Romano herojus Donatas Vėbra, "tarybinis" milicininkas, keliaujantis po išeiviją, yra nauja figūra mūsų prozoje. Jo situacija kaupia savyje daug sociologinių ir politinių galimybių. Tačiau autoriui tai, atrodo, nerūpi. "Politika" romane ribojasi naiviais išeivių pasisakymais ir beveik visiška tyla apie padėtį Lietuvoje. Kaip ir daugelio detektyvinių romanų "mįslės sprendėjas", Vėbra yra pirmoje eilėje policininkas, detektyvas. ("Milicininko pareigose visgi šiek tiek išmokti apie žmones, ir šiuo atveju spalva arba visuomeninė santvarka daug skirtumo nesudarė".) Detektyvinio romano pasaulyje ideologinės ar ūkinės sistemos ateina ir praeina, o nusikaltimai ir jų sprendimai lieka amžini. Vėbra yra "klasiškas" detektyvinio romano herojus ir kitu atžvilgiu. Nežiūrint autoriaus pastangų suteikti jam individualių bruožų ir nekasdieninės erudicijos (jis žino, kada cituoti Sinclairą ir yra skaitęs Whit-maną ), Vėbra lieka nuobodžiai "normalus" ir pilkas. Aplink jo normaly-bės ašį bešokinėjantys romano veikėjai įvairuoja tarp švelnaus šaržo ir karikatūros. Bet ir tai įprasta detektyviniam žanrui, kurio "inspektorius", kaip tokioje gausybėje anglų romanų, yra sveikas, normalus, solidžiai kasdieniškas žmogus, apspistas įtarimų, neurotiškų ekscentrikų. Tuo būdu Almeno "Sauja skatikų" yra įdomus tradicinės lietuvių prozos ir detektyvinio žanro derinys. Įprastinė situacija, kurioje "normalus", sveiku protu ir kolektyvine patirtimi besivaudovaujantis kaimietis susiduria su groteskiškais miestelėnais, čia perkeliama į iš Lietuvos atvykusio milicininko Vėbros ir išeivių Amerikoje santykius. Ir savo pasaulėžiūra, ir realistiniu stiliumi Almenas yra esmiškai konservatyvus — šį žodį naudojant ne vertybine ar ideologine, bet grynai aprašomąja prasme — rašytojas, kuriam bet kokios "mo-dernybės" savaime įtartinos. "Saujos skatikų" autoriaus užgriebtoms temoms ir dilemoms išgvildenti ir meniškai apipavidalinti detektyvinio romano rėmai yra per siauri. Todėl daug kas jo romane tepaliečiama paviršutiniškai. Antra vertus, žiūrint į romaną iš griežtai aprėžto detektyvinio žanro taško, visi tie autoriaus samprotavimai ir rimtieji užmojai tampa balastu, sulėtinančiu romano tempą ir sumažinančiu jam būtiną žaismingumą. Su šia problema — kaip pasotinti rimtojo, meniškojo romano vilką ir drauge išlaikyti sveiką detektyvinio žanro ožką — yra susidūrę ir patys iškilieji šio žanro puoselėtojai, kaip Ni-cholas Freeling, Ross Macdonald ar Georgės Simenon. Almenas ėmėsi beveik neišsprendžiamo uždavinio. Mėgindamas jį išspręsti, jis mums padovanojo įdomų pramoginės literatūros kūrinį ir ambicingą detektyvinį romaną, prašokantį savo žanro ribas.
Jean Christophe Grange - Akmenų sinodas
Jean-Christophe Grangé (Žanas-Kristofas Granžė) (g. 1961) – žymus žurnalistas, rašytojas, scenaristas. „Prancūzų Stephenu Kingu“ pramintas autorius kiekvienu romanu prikausto skaitytojo dėmesį savo žiauriomis, mistinėmis intrigomis, kupinomis netikėtumų ir kruvinų nusikaltimų.
Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis… Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?
Akmenų sinodas nukelia skaitytoją prie fantastikos krantų, tačiau išsaugo kvapą gniaužiančią detektyvo su žmogžudystėmis ir keistais reiškiniais estetiką, skaitytojams gerai pažįstamą iš leidyklos „Baltos lankos“ serijoje „Savaitgalio detektyvas“ išleistų romanų „Purpurinės upės“ ir „Juodoji linija“.
Suzanne Kingsbury - Evangelija pagal Greisę
Suzanne Kingsbury romanas - tai dvidešimt keturių valandų kronika apie gyvenimą gatvėje. Čia be jokių pagražinimų pavaizduoti narkomanų pasaulio užkulisiai ir skurdas, slypintis už klestinčios šiuolaikinės Atlantos išorės. Ši jaunos originalios rašytojos knyga, iš tiesų, jaudina, dažnai stebina, kartais šokiruoja, bet visada skatina susimąstyti.
Joanne Harris - Melynakis berniukas
Nauja „Šokolado“ autorės knyga.
Kartą gyveno našlė su trimis sūnumis, kurių vardai buvo Juodasis, Rudasis ir Mėlynasis. Vyriausias Juodasis buvo niauraus būdo, aršus. Rudasis, vidurinis kūdikis, baikštus ir bespalvis. Tačiau motinos numylėtinis buvo Mėlynasis. Ir jis buvo žudikas.
M. B. - keturiasdešimt dvejų ligoninės darbininkas – vis dar gyvena po vienu stogu su mamyte Jorkšyro kaime. Visuomeninis jo gyvenimas virte verda internete, svetainėje, kurią pats sukūrė, vaikinaiblogiečiaijėga. Čia jis tyko Albertinos, čia rezga tamsias žudymų, ypač savo motinos, dėliones ir čia skleidžiasi kankinamų herojaus santykių istorija, išsikeroja brolių kraujo kerštas. Lašas po lašo kapsi nuodinga tiesa, slypinti yrančios pakrikusios šeimos šerdyje.
"Mėlynakis berniukas" - sudėtingai supintas (psichologinis) trileris, kuriame išskleidžiamos gausios apsimetimo, suskilusios asmenybės ir interneto siūlomų proto žaidimų galimybės. Kvapą gniaužiančių siužeto posūkių kaskada rodo ne tik neaprėpiamą autorės išmonę, bet ir fantazijų gyvenimo, galinčio įsiveržti į realų pasaulį, žaismę bei siaubą, keliantį neišpranašaujamų, visa griaunančių pasekmių.
Agatha Christie - Listerdeilo paslaptis
Dvylika jaudinančių istorijų... Paslaptingas lordo Listerdeilo dingimas; jaunoji, kuri bijo savo buvusio sužadėtinio; keistas susitikimas traukinyje; žmogžudystės šeimoje tyrimas; netikėtas nesutramdomo jaunuolio pasikeitimas; išėjusio į pensiją inspektoriaus persekiojama žudikė; moteris, apsimetanti kunigaikštiene; karoliai, paslėpti vaisių krepšyje; mįslingas rašytojo suėmimas dėl žmogžudystės; stulbinantis pasipiršimas; soprano neapykanta baritonui; Radžos smaragdo byla.
Fred Vargas - Mėlynų skritulių žmogus
Paryžiuje dedasi keisti dalykai: beveik kiekvieną naktį tai vienoje, tai kitoje gatvėje kažkas piešia apskritimus mėlyna kreida. Jų viduryje guli koks nors senas daiktas, rastas šiukšlyne ar tiesiog gatvėje. Paryžiečiai mano, kad tai nepavojingo bepročio išdaigos. Niekas, išskyrus komisarą Adamsbergą, negalvoja, kad visas šitas reikalas reiškia ką nors rimta. Ir štai vieną naktį tokio rato viduryje randamas žiauriai nužudytos moters kūnas. Pasirodo, tai tik pradžia...
Komisaras Adamsbergas, žymusis prancūzų rašytojos Fred Varga (g. 1957) detektyvų serijos herojus, yra netradicinis policijos tyrėjas. Tai intravertiškas tipas, kuris užuot rėmęsis šalta logika, vadovaujasi intuicija, o nusikaltimus tiria paskendęs paslaptinguose apmąstymuose. Keistasis komisaras išgarsino šią seriją visame pasaulyje, o jos autorė imta vadinti prancūzų detektyvų karaliene (Le Figaro).
Donna Leon - Nepažįstamas venecijietis
Komisaro Gvido Brunečio viltys pailsėti su šeima kalnuose žlunga Margeroje aptikus siaubingą radinį – kūną visiškai sužalotu veidu. Brunetis ieško žmogaus, galinčio atpažinti palaikus, tačiau atsimuša į tylos sieną. Galiausiai sulaukia skambučio iš asmens, žadančio suteikti reikiamos informacijos. Tačiau nė nakčiai nepraėjus susiduria su dar viena akivaizdžiai beprasmiška mirtimi.