Paulina Pukytė - Netikras Zuikis - 2008Antroji Paulinos Pukytės, "Jų papročių" autorės, knyga, sudaryta iš straipsnių, 2005-2008 metais spausdintų savaitraščio "7 meno dienos" skiltyse "Aną savaitę Londone" ir "Pastebėjimai".

Autorė turi retą talentą tarsi nekomentuodama, tik "atspindėdama" fiksuoti šių dienų nuolat kintančią tikrovę ir yra savotiškas unikumas mūsų estetikoje. Jos šmaikštūs, kartais ironiški, kartais poetiški, kartais satyriniai tekstai susieja aukštąją ir masinę kultūras, skatina atsisakyti inertiško mąstymo, kitu kampu, savitai, kritiškai pažvelgti į įvairius kultūros reiškinius.
Ši knyga - tai intelektuali pramoga, skirta įvairiausiems skaitytojams.

"Beprasmybes transliuojančiame eteryje vis sunkiau tampa susikalbėti, veik nepakeliama įsiklausyti, stačiai nebeįmanoma būti išgirstam. Tikėtina, kad jau kuris laikas vyksta totalinės hipnozės seansas. Vis daugiau „abrakadabros“ užburtųjų tampa nepakaltinami – jų veiksmai neretai pranoksta drąsiausio svajotojo vaizduotę, o reikšminga mina pavograuti kliedesiai stačiai prašosi rašytojo išguldomi popieriuje; taip jie (norisi tikėti) nors iš dalies būtų nukenksminti.
Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ – ir rimta, ir graudžiai juokinga knyga. Pirmiausia ji apie žmones, jų estetinius prietarus, etinius klystkelius, užuojautą keliančias fobijas - apie nuolat birbiantį aplinkui ir hipnotizuojantį eterį, antrppologų dar vadinamą civilizacija. Meistriškai nuskenuotos „nepraeik pro šalį" situacijos, „tipiniai" pašnekesiai, „geriau nesugalvosi" dialogai - visas šis XXI amžiaus pradžios „dokumentų" vėrinys, suvertas ant sąlyginės Londono-Vilniaus ašies, taikliai ir be pykčio parodo, koks vis dėlto (blaiviau pažvelgus) „savotiškas“ yra nūdienos pasaulis: verkti čia ar juoktis?"
Herkus Kunčius
Kazys Inčiūra - Akmenys Verkia - 1996Eilėraščiuose vyrauja romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, liaudies sakmių ir padavimų, asmeninių išgyvenimų ir patriotiniai motyvai. Eilėraščių rinkiniams būdingas muzikalumas, liaudies dainų poetinės priemonės. Tik poezijos rinkinyje „Prie Kauno marių“ vyrauja sovietinės ideologijos požiūriu parašyti kūriniai. Romane „Ant ežerėlio rymojau“ idiliškai vaizduojamas kaimo gyvenimas, poetizuojami darnūs žmonių santykiai. Apsakymuose daugiausia vaizduojamas teatralų gyvenimas. Prozai būdingas sentimentalumas, puošnus, egzaltuotas stilius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleistuose eilėraščių ciklų kūriniuose apmąstomi sovietinės okupacijos padariniai, laisvės ir vergijos, gyvybės ir mirties temos. Dalis kūrinių liko rankraščiuose.

Dramose nagrinėjamos istorinės ir dorovinės temos, ryškūs tautiniai patriotiniai motyvai. Parašė libretų operoms, poetinių dramų Lietuvos istorijos ir tautosakos motyvais, atsiminimų. Išvertė A. Puškino poemą „Poltava“, P. Kalderono de la Barkos, K. Goldonio, V. Hugo ir kitų rašytojų kūrinių.
Kestutis Navakas - Gero Gyvenimo Kronikos - 200510 punktų apie knygą
1. Pirmasis jos leidimas išėjo 2005-aisiais, buvo išsyk išpirktas, o ieškančių yra ligi šiol.2. Šis, antrasis, leidimas nėra pakartojimas. Knyga papildyta 10 tekstų, rašytų toje pačioje „komercinių kioskelių" epochoje (1994–1996).3. Pirmasis leidimas pelnė J. Lindės-Dobilo premiją, „Poezijos pavasario" prizą už geriausią eseistiką, „Mūzų malūno" prizą ir buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose.4. Valdemaras Kukulas apie knygą rašė: „Intensyvus K. Navako žaidimas kultūriniais, intelektualiniais, socialiniais kontekstais kuria šio autoriaus kultūrinės laikysenos ir pasaulėžiūrines dominantes: taip, nei Bachas, nei Beethovenas, nei dar kas nors neturėjo to ar ano, bet kaunietis tai turi ir amžiams turės."5. O štai ką apie knygą rašė Viktorija Šeina: „Nesvarbu, ar eseistas aprašo tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo „kančias", – visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga miestiška „istorija"."6. Knygą sudaro ir esė įprasta prasme, ir daugybė itin bohemiškos memuaristikos, ir humoreskos su tų laikų realijomis.7. Veik viskas, kas aprašoma, vyko iš tiesų, nors kartais tuo sunku patikėti.8. Tai vienintelė mano knyga, siųsta į Baltarusijos kalėjimą, nes kaliniai paprašė.9. Tai vienintelė mano knyga, kurią paskolinus niekas nesiteikdavo grąžinti.10. Tai knyga, kuri niekaip neleis jums nuobodžiauti, kad ir kiek stengtumėtės.
Leila Slimani - Žmogėdros Sode - 2017Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis.
Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?
Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?
Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore" mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe", nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique". „Žmogėdros sode" – jos pirmasis romanas, pasirodęs 2014 m. 2016-aisiais Goncourt'ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė skirti jai premiją už antrąjį romaną „Lopšinė" (lietuviškai išleistas 2017).