Tommi Kinnunen - Namas Kryžkelėje - 2015„Namas kryžkelėje“ – trys kartos, trys nepamirštamos moterys ir jų gyvenimus sujungęs namas kryžkelėje.
Gyvenimas – tai pastatas, didelis namas su daugybe kambarių, salonu ir galybe durų. Kiekvienas pasirenka sau duris, ir nė vienos durys nėra nei geros, nei blogos, nes tai tik durys. Tik kartais žmogus susivokia atsidūręs visai kitoje namo vietoje, nei ketino eiti...
Dvidešimto amžiaus pradžia. Į jauną, kaime ką tik įsikūrusią akušerę Mariją aplinkiniai žiūri nepatikliai ir į pagalbą kviečiasi tik prispirti didžiausios bėdos. Ilgainiui drąsi, nepriklausoma moteris pelno aplinkinių pagarbą, kurios taip siekė, bet nejučia tampa ir didelių troškimų bei ambicijų belaisve. Nesantuokinė Marijos dukra Lahja iš gyvenimo taip pat tikisi daug. Ji nori turėti ir tai, ko motina atsisakė kaip nereikalingo balasto, – vyrą.
Sukūrusi šeimą ir į motinos namus Suomijos šiaurėje sugrįžusi Lahja geidžia kūniškų prisilietimų, bet vyras svajoja apie kai ką kita. Šeimą drasko keisti nesutarimai, kurių priežasties niekas atvirai neįvardija. Ir tik po kelių dešimtmečių Lahjos marti Karina, įsikūrusi Lahjos šeimos namuose, pamažu atrakina paslaptis saugančių kambarių spynas...
„Namas kryžkelėje" – savitai ir talentingai papasakota vienos šeimos istorija, skandinaviška saga, aprėpianti visą šimtmetį. Tai jaudinantis pasakojimas apie painius santykius, neišsakytas paslaptis ir dramatiškas dvigubo gyvenimo pasekmes. Knyga sulaukė didžiulio skaitytojų ir kritikų pripažinimo, buvo apdovanota svarbiomis Suomijos literatūrinėmis premijomis.
„Perskaitęs vos kelis pirmuosius šios knygos puslapius supranti, kad į rankas pateko kai kas nepaprasto, o užvertęs paskutinįjį gali drąsiai patvirtinti, kad tikrai neklydai."
HELSINGIN SANOMAT
Tom Rachman - Netobulieji - 2012Romanas visiems, svarstantiems, kam šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats. Debiutinio britų kilmės autoriaus Tomo Rachmano romano „Netobulieji“ veiksmas vystosi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai. Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krenta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra. Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės, ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive. Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo. Kiekvienas skyrius – atskira asmeninė istorija, persipinanti su kitomis ir po truputį atskleidžianti laikraščio žlugimą. Tomas Rachmanas gimė 1974 m. Londone, užaugo Vankuveryje. Baigė Toronto universitetą ir Kolumbijos žurnalistikos mokyklą. Dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006-2008 m. dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Gyvena Romoje.
Tim Parks - Europa - 2011„Europos“ siužeto pagrindą sudaro iš pažiūros kasdienis įvykis. Būrys Italijos universitetuose dirbančių užsieniečių dėstytojų (tarp jų – ir pagrindinis herojus) nusprendžia vykti į Strasbūrą ir Europos Teisingumo Teismui įteikti peticiją dėl, jų manymų, diskriminacinės Italijos švietimo sistemos politikos. Kad delegacija atrodytų solidžiau, jie įkalba kartu važiuoti ir būrį studentų. Italijoje kalbas studijuoja beveik vien merginos, taigi į autobusą netrukus įlipa trisdešimt jaunų studenčių... Kiekvienas autoriaus gyvai piešiamas personažas – sudėtinga asmenybė, savaip suvokianti gyvenimą ir puoselėjanti skirtingus tikslus. Autobuso klegesyje susipina įvairiausios kalbos – nuo skambių frazių apie kertinius Europos dvasinius pamatus iki nešvankių, studentėms skirtų anekdotų. Pagrindinis herojus nuolatos kovoja su prieštaringais jausmais savo buvusiai meilužei – ji taip pat važiuoja šiuo autobusu, nors jie skausmingai išsiskyrė prieš dvejus metus. Atrodo, kad jis į šią kelionę, kurios oficialiu tikslu nėmaž netiki, sutiko važiuoti vien tam, kad įrodytų sau, jog gali ramiai būti šalia jos, ir kad visa buvusi dvasinė trauma jau praeityje. Tačiau po truputį pradeda aiškėti, kad įvairūs jausmai jai niekur nedingo, o priešingai, kaip tik jie diktuoja bene kiekvieną herojaus sprendimą ar poelgį ir visai neaišku, kuo tai baigsis, nes emocijos visa labiau kaista. Su be galo subtiliu humoru parašyta knyga verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų, kalbų, reikalavimų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų; kaip smarkiai subjektyvūs asmeniniai išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra standartizuotas visuomenės mąstymas ir kaip jis priverčia individą užgniaužti savo tikruosius jausmus ir „eiti su visais“.
Romualda Brastavičienė - Prancūzų Poezija - 2012Prancūzų poezijos rinktinė skiriama gerai žinomam poetui ir vertėjui Vaclovui Šiugždiniui atminti ir parengta iš kruopščiai saugomo kūrėjo palikimo. Šį kartą tai – žymiausių prancūzų poetų Fransua Vijono, Teofilio Gotjė, Polio Verleno, Artiuro Rembo, Polio Valeri eilės.
Kai kurie poetų eilėraščiai buvo spausdinami periodinėje spaudoje, bet nemažai išliko ir niekur neskelbtų vertimų – pluoštelis jų kaip tik sugulė į šią rinktinę.
Paulina Pukytė - Netikras Zuikis - 2008Antroji Paulinos Pukytės, "Jų papročių" autorės, knyga, sudaryta iš straipsnių, 2005-2008 metais spausdintų savaitraščio "7 meno dienos" skiltyse "Aną savaitę Londone" ir "Pastebėjimai".

Autorė turi retą talentą tarsi nekomentuodama, tik "atspindėdama" fiksuoti šių dienų nuolat kintančią tikrovę ir yra savotiškas unikumas mūsų estetikoje. Jos šmaikštūs, kartais ironiški, kartais poetiški, kartais satyriniai tekstai susieja aukštąją ir masinę kultūras, skatina atsisakyti inertiško mąstymo, kitu kampu, savitai, kritiškai pažvelgti į įvairius kultūros reiškinius.
Ši knyga - tai intelektuali pramoga, skirta įvairiausiems skaitytojams.

"Beprasmybes transliuojančiame eteryje vis sunkiau tampa susikalbėti, veik nepakeliama įsiklausyti, stačiai nebeįmanoma būti išgirstam. Tikėtina, kad jau kuris laikas vyksta totalinės hipnozės seansas. Vis daugiau „abrakadabros“ užburtųjų tampa nepakaltinami – jų veiksmai neretai pranoksta drąsiausio svajotojo vaizduotę, o reikšminga mina pavograuti kliedesiai stačiai prašosi rašytojo išguldomi popieriuje; taip jie (norisi tikėti) nors iš dalies būtų nukenksminti.
Paulinos Pukytės „Netikras zuikis“ – ir rimta, ir graudžiai juokinga knyga. Pirmiausia ji apie žmones, jų estetinius prietarus, etinius klystkelius, užuojautą keliančias fobijas - apie nuolat birbiantį aplinkui ir hipnotizuojantį eterį, antrppologų dar vadinamą civilizacija. Meistriškai nuskenuotos „nepraeik pro šalį" situacijos, „tipiniai" pašnekesiai, „geriau nesugalvosi" dialogai - visas šis XXI amžiaus pradžios „dokumentų" vėrinys, suvertas ant sąlyginės Londono-Vilniaus ašies, taikliai ir be pykčio parodo, koks vis dėlto (blaiviau pažvelgus) „savotiškas“ yra nūdienos pasaulis: verkti čia ar juoktis?"
Herkus Kunčius