Bernardo Guimaraes - Vergė Izaura
Bernardo Guimaraes romaną, kuris pasakoja neįtikėtinai skaudžią ir dramatišką istoriją apie beprotišką kavos plantacijos savininko meilę savo jaunutei vergei.

Veiksmas vyksta 1875 –aisiais Brazilijoje, dar prieš galutinį vergovės panaikinimą.

Vergė Izaura, gražuolės vergės ir dvaro prižiūrėtojo Migelio duktė, gyvena komandoro Almeidos dvare, globojama komandoro žmonos Gertrūdos. Ji Izaurą augino kaip savo dukterį ir išauklėjo kaip kilmingą merginą.
Izauros gyvenimas virsta tikru pragaru, kai į dvarą grįžta komandoro ir donjos Gertrūdos sūnus palaidūnas Leonsijus, kuris pajunta gražiajai vergei didžiulę aistrą. Į skolas įklimpęs Leonsijus iš išskaičiavimo veda už turtingo pulkininko Sebastijano dukters Malvinos, bet siekia suvedžioti Izaurą ir atimti jai nekaltybę.

Donja Gertrūda nusprendžia suteikti Izaurai laisvę, bet miršta, nespėjusi to padaryti, paskui miršta ir komandoras Almeida. Nebepakęsdama žiauraus Leonsijaus elgesio, Izaura kartu su savo tėvu Migeliu pabėga iš Leonsijaus dvaro ir prisiglaudžia vienam nuošaliam dvare netoli San Paulo. Pabėgėlė pasivadina Elviros vardu ir gyvena toli nuo miesto ir žmonių. Ją suranda vergų medžiotojas Martinjas, ir Izaura grąžinama savo žiauriajam šeimininkui Leonsijui...
Boris Vian - Dienų puta
Borisas Vianas (1920-1959) – prancūzų literatūros klasikas, muzikantas ir dainininkas, dainų žodžių autorius. Tik po mirties buvo atrasta jo kūryba. B. Vianas išgarsėjo knygomis „Raudona žolė“, „Širdies plėšikas“, o labiausiai – „Dienų puta“ (1946). Kūrinys įeina į prancūzų klasikos aukso fondą, nagrinėjamas mokyklose ir universitetuose.
Šis poetiško pavadinimo romanas yra bene didžiausia prancūzų leidybos sėkmė, kaip teigia jo kūrybos kritikas Gilbert’as Pastureau.
„Dienų puta“ buvo B. Viano atsakas į vyravusį egzistencializmą ir realizmą literatūroje, ryškiai išsiskyrė stiliumi ir novatoriškumu. Knyga iki šiol tebėra nagrinėjama kritikų, pagal ją parašyti kino scenarijai ir adaptacijos teatrui.
Kultinis romanas apie keistą meilę, kupinas kalbinių atradimų ir fantastiškų, neegzistuojančių daiktų. Didžiojo šikšnosparnio odos sandalai, paštetas iš ungurio, gyvenusio šalto vandens čiaupe, kalbančios pelės ir daugybė keisčiausių aplinkos detalių supa rafinuoto pasaulio herojus. Kolenas, vesdamas Chloję, net nenujaučia, kad jau povestuvinės kelionės metu mylimosios sveikatą pakirs....vandens lelija, paslaptingu būdu auganti jos plaučiuose... Nerūpestingos išgalvotos prabangos kupina romano atmosfera kinta, vis labiau panardindama herojus į tamsią neišvengiamai tragiškos atomazgos nuojautą..
James F Cooper - Pionieriai
Romanas „Pionieriai“(The Pioneers, 1832) ir jo veikėjas Nati Bampo tarsi įkūnijo Kuperio išgyvenimus, kurie buvo patirti kuriant Kuperstauno miestelį. Tokios kūrybos vienokiais ar kitokiais elementais tuo laikotarpiu gyveno visa Amerika ir tai lėmė knygos populiarumą ir skaitomumą. Tokių herojų ir įvykių Amerikos literatūra dar nebuvo atspindėjusi.
Liselotte Welskopf -Heinrich - Sugrįžimas pas dakotus
„Sugrįžimas pas Dakotus“ – ketvirtoji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga. Joje pasakojama, kaip Harka grįžta pas juodakojus indėnus ir kartu su savo draugu bei kraujo broliu atlaikęs sunkų saulės šokį tampa tikru kariu. Tuo tarpu jo tėvas Matotaupa, vis labiau pasiduodantis Rudojo Džimo įtakai, galiausiai tragiškai baigia savo gyvenimą. Dabar Harkai lieka tik vienas tikslas – kuo greičiau grįžti į savo gentį...
Eduard Bornhohe - Vilaus kovos Kunigaikštis Gabrielis
Estų romantinės istorinės literatūros pradininkas Eduardas Bornhiojė (Brunbergas, 1862-1923) pažįstamas lietuvių skaitytojui iš istorinės apysakos „Keršytojas”, išleistos lietuvių kalba 1955 metais.
Rašytojo gyvenimas buvo labai įvairus: braižytojas, raštinės tarnautojas, namų mokytojas Estijoje ir Rusijoje, vėliau studijavo humanitarinius mokslus Tartu universitete, dirbo žurnalistu Vokietijoje, galiausiai teismo valdininku Taline.
Būdamas itin plataus akiračio, anksti susidūręs su sunkia engiamos estų valstietijos padėtimi, septyniolikmetis Bornhiojė parašo apysaką „Keršytojas” (1880), laikomą geriausiu jo kūriniu. Jame, kaip ir istorinėse apysakose „Vilaus kovos” (1890) ir „Kunigaikštis Gabrielis, arba paskutiniosios Piritos vienuolyno dienos” (1893), autorius meniškai pavaizdavo tragiškos estų liaudies praeities heroiką. Vėlesniuose veikaluose rašytojas atspindėjo devynioliktojo amžiaus pabaigos-dvidešimtojo amžiaus pradžios Talino gyvenimo aktualijas. Žymiausias to periodo kūrinys - satyrinis apsakymas „Dideli ir maži Talino niekadariai”.
Geriausieji Bornhiojės veikalai - tai trys minėtosios istorinės apysakos, davusios pradžią estų istorinei prozai. Neslūgstanti jų siužetinė įtampa, didvyriškų kovų romantika, narsūs ir kilnūs personažai patraukia ne tik nuotykinės literatūros mėgėjus. Eduardas Bornhiojė yra vienas tų plunksnos meistrų, kurių knygos nestokoja skaitytojų,
Pagal E. Bornhiojės apysaką „Kunigaikštis Gabrielis” Estijoje pastatytas meninis filmas „Paskutinioji relikvija”, kurį matė ir mūsų žiūrovai.
Emile Zola - Abato Murė nuodėmė
Tai vienas lyriškiausių Rugonų–Makarų ciklo romanų, skirtas labiausiai autoriui rūpimai temai – dvasininko ir moters santykių analizei. Romano centre – kunigo Seržo Murė, Pjero Rugono ir Ursulės Makar anūko, bei Albinos meilė, pasibaigusi tragiška merginos mirtimi. Smerkdamas žmogaus prigimčiai svetimą celibatą, Zola teigia, jog didžiausia nuodėmė - ne nusižengimas bažnyčios kanonams, o užsimezgusios gyvybės nužudymas drauge su motina.