Ovidijus - Herojų Laiškai - 2011Ovidijaus veikalas Herojų laiškai (Heroides) – vienas mįslingiausių poeto kūrinių, iki šiol keliantis daug diskusijų ir paliekantis daug neatsakytų klausimų. Herojų laiškuose remiamasi įvairiais graikų ir romėnų literatūros kūriniais, tačiau pagrindinis Ovidijaus šaltinis yra mitas, kurį jis ne perpasakoja, o interpretuoja, kurdamas meilės istorijas, įvilktas į literatūrinio laiško formą, ryškindamas dramatišką moterų jausmų pasaulį. Ovidijaus Herojų laiškai atspindi ilgą mitų tradiciją nuo Homero iki Katulo, tačiau kartu parodo autoriaus poetinį meistriškumą leidusį pateikti savą konkretaus mito interpretaciją, atitinkančią epistolografijos žanro reikalavimus. Mitas Ovidijaus veikale naudojamas kaip universalus pavyzdys, apibendrinantis politiniame, kultūriniame, socialiniame gyvenime egzistuojančias situacijas, susiejančias praeitį ir dabartį, padedančias suvokti sudėtingas žmogiškųjų santykių apraiškas. Eugenija Ulčinaitė Iš pradžių vadinosi „Epistulae Heroidum“, vėliau įgavo sutrumpintą formą „Heroides“. Herojų laiškus sudaro 21 tekstas, parašytas eleginio disticho metru ir paremtas mitologiniais siužetais. Keturiolikos laiškų herojės moterys rašo savo vyrams arba mylimiesiems.
Tomas Petrulis - Triukšmo Gyvatė - 2017 „Tomas Petrulis mikliai išvengia beveik visų poetiškumo spąstų ir tyčia, su pasimėgavimu nuvilia mūsų įprastus poetinius lūkesčius – atima iš mūsų tiek kartų jau žiaumotą poezijos kramtalą, – apie knygą sako poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas. – Pradedi skaityti eilėraštį ir, regis, jau atpažįsti siurrealizmą. O pasirodo ne – jis baigiasi meiliu „šveikišku“ kreipiniu, nešvankybe ar prozišku it palto saga sakiniu. Pradedi skaityti kitą eilėraštį ir, regis, atpažįsti seną gerą lietuvišką impresionizmą – betgi ne. Tekstas staiga brutaliai nutrūksta, netikėtai pasibaigia arba švelniai pasiunčia tave velniop. Svarbiausia šiuose tekstuose – siūlės, neatitikimai, sudūrimai ir susidūrimai, ribos. Būtent šiose zonose „vyksta“ Petrulio eilėraštis.“
Valdas Gedgaudas - Stiprėjanti Juoda - 2013Žinomo poeto ir teatro kritiko Valdo Gedgaudo naujų eilėraščių knyga, parengta spaudai paties poeto, bet išleista jau po ankstyvos jo mirties. Respublikinėje spaudoje poetas debiutavo 1987 m. Studijuodamas Vilniaus universitete, 1991 m. jis subūrė poetų grupę „Svetimi“, kuri 1994 m. išleido savo kūrybos antologiją tuo pačiu pavadinimu. 1994 m. skaitytoją pasiekė pirmoji knyga „Kapsulė“. Vėliau buvo išleisti dar trys poezijos rinkiniai: „Vakaras be žiburio“ (1998), „Kario šešėlis“ (2009) ir „Olando kepurė“ (2011).

Poeto vaizduojamas pasaulis – sklidinas žeidžiančių prieštaravimų. Jo lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti, bet pralaimi jis ramiai ir stoiškai ištirpdydamas savo sielą kunkuliuojančiame chaose.
Romualda Brastavičienė - Prancūzų Poezija - 2012Prancūzų poezijos rinktinė skiriama gerai žinomam poetui ir vertėjui Vaclovui Šiugždiniui atminti ir parengta iš kruopščiai saugomo kūrėjo palikimo. Šį kartą tai – žymiausių prancūzų poetų Fransua Vijono, Teofilio Gotjė, Polio Verleno, Artiuro Rembo, Polio Valeri eilės.
Kai kurie poetų eilėraščiai buvo spausdinami periodinėje spaudoje, bet nemažai išliko ir niekur neskelbtų vertimų – pluoštelis jų kaip tik sugulė į šią rinktinę.
Kazys Inčiūra - Akmenys Verkia - 1996Eilėraščiuose vyrauja romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, liaudies sakmių ir padavimų, asmeninių išgyvenimų ir patriotiniai motyvai. Eilėraščių rinkiniams būdingas muzikalumas, liaudies dainų poetinės priemonės. Tik poezijos rinkinyje „Prie Kauno marių“ vyrauja sovietinės ideologijos požiūriu parašyti kūriniai. Romane „Ant ežerėlio rymojau“ idiliškai vaizduojamas kaimo gyvenimas, poetizuojami darnūs žmonių santykiai. Apsakymuose daugiausia vaizduojamas teatralų gyvenimas. Prozai būdingas sentimentalumas, puošnus, egzaltuotas stilius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleistuose eilėraščių ciklų kūriniuose apmąstomi sovietinės okupacijos padariniai, laisvės ir vergijos, gyvybės ir mirties temos. Dalis kūrinių liko rankraščiuose.

Dramose nagrinėjamos istorinės ir dorovinės temos, ryškūs tautiniai patriotiniai motyvai. Parašė libretų operoms, poetinių dramų Lietuvos istorijos ir tautosakos motyvais, atsiminimų. Išvertė A. Puškino poemą „Poltava“, P. Kalderono de la Barkos, K. Goldonio, V. Hugo ir kitų rašytojų kūrinių.
Leonardas Gutauskas - Popierinė Dėžutė - 1998Žinomas rašytojas ir dailininkas ne vienerius metus rašė dvylikaeilius eilėraščius ir dėjo į dėžutę. Dėl to knyga, pasirodanti jo šešiasdešimtmečiui dienomis, pavadinta taip paprastai. Joje 284 dvylikaeiliai, parašyti smagia įgudusio poezijos meistro ranka. Naujo rinkinio skyrių antraštės sako, kad rašydamas dvylikaeilius poetas žvelgė į mūzas, klausėsi jų ir savo balso. Pats sukūrė viršelį ir skyrių atsklandas. Modernus išraiškos santūrumas būdingas ir vaizdams, ir tekstas.
Justinas Marcinkevičius - Utititi, Šalta - 1998Iškilaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys

Iškilaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys „Utititi, šalta" skirtas vaikams. (1 - asis leid. 1969 m.) Šioje knygelėje mažieji skaitytojai ras žinomiausius poeto eilėraščius: „Ką aš veiksiu žiemą”, „Rudens skundas”, „Mano knygelės”, „Žiema” ir kt. Eilėraščiai dailiai iliustruoti Laimos Barisaitės.

Apie autorių

Justinas Marcinkevičius – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Justinas Marcinkevičius vadinamas „Tautos poetu”, pagrindinės jo kūrybos temos buvo Lietuva, Lietuvos istorija, jos gamta, kultūra ir žmogus, jo egzistencinė problematika. Tęsė neoromantinės lyrikos tradiciją. Viena svarbiausių poeto kūrybos atramų buvo lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos.

Už kūrybą ir nuopelnus Justinas Marcinkevičius pelnęs daugybę premijų ir apdovanojimų.