Poezija vaikams.
„Mokinio skaitinių“ seriją sudaro virš 150-ies pavadinimų knygų, kurias rekomenduoja švietimo programa. Svarbiausias šios serijos privalumas - nedidelė kaina ir adaptuotas turinys.Šiame „Mokinio skaitinių“ leidinyje spausdinamas pluoštas lietuvių literatūros klasiko Vinco Kudirkos poezijos ir prozos kūrinių.
Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose, Paežerių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje) – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų. Lietuvos himno autorius.
Taraso Ševčenkos (1814–1861) knyga „Kobzarius“ pirmąkart išspausdinta 1840 m. Sankt Peterburge. Ji, vis pildoma naujomis eilėmis, tuo pavadinimu leista ir vėliau.„Kobzarius“ iškart plačiai išpopuliarėjo, taip pat ir buvusiose LDK žemėse. Į lenkų kalbą verstas Władysławo Syrokomlės 1863 m. išleistas Vilniuje. Ševčenka ypač tiko mūsų tautinio atgimimo laikui: 1885–1890 m. vertimus bei sekimus „Aušroje“, „Lietuviškame balse“, „Nemuno sarge“, „Vienybėje lietuvninkų“ skelbė Juozas Andziulaitis-Kalnėnas. Atskira knygele „Taraso Ševčenkos eilių vainikėlis“, išverstas Liudo Giros, pasirodė 1912 m. Seinuose. Vėlesniais laikais ukrainų dainių yra vertę nemažai mūsų vertėjų.
Solidžiai jo poezija pateikta 1988 m. Pasaulinės literatūros serijos knygoje: joje skelbiama penkios poemos ir 33 eilėraščiai, versti Vytauto P. Bložės, Aleksio Churgino, Janinos Degutytės, Sigito Gedos, Liudo Giros, Juozo Macevičiaus, Eugenijaus Matuzevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Teofilio Tilvyčio, Antano Venclovos. Nesunku numanyti, jog vertimų lygis ir principai įvairuoja.
Ši nauja „Kobzariaus“ laida skiriama UNESCO iniciatyva pasaulyje minimoms 200-osioms Taraso Ševčenkos gimimo metinėms.
Tadeuszas Rozewiczius (1921-2014) - poetas, dramaturgas, prozininkas, kartu su Czeslawu Mitoszu, Wistawa Szymborska ir Zbignievvu Herbertu laikomas vienu didžiųjų XX a. lenkų poetų. Jis ne kartą nominuotas Nobelio premijai, o kūryba išversta daugiau nei į 40 kalbų. Lenkų avangardistinės poezijos pradininkas, vadinamas sąžinės balsu ir moraliniu autoritetu.Rozewicziaus poezijos kalba taupi, tiksli, asketiška, pabrėžtinai proziška, apgaulingai paprasta. Poetui itin svarbios pauzės, elipsės, nutylėjimai. Jo eilėraščiai - „nuogi": be ritmo ir metaforų, neretai dėliojami kaip koliažai, pasitelkiama popmeno technika, juose apstu įvairiakalbių citatų, kultūrinių aliuzijų.
"Vanduo puodelyje: eilėraščių rinktinė" - tai pirmoji išsami jo poezijos rinktinė, kurią sudarė ir išvertė Eugenijus Ališanka, iliustravo Stasys Eidrigevičius.
Ovidijaus „Liūdesio elegijos“ (Tristia) – vienas dramatiškiausių poeto kūrinių, parašytas Tomų mieste prie Juodosios jūros (dabar Konstanca Rumunijoje). Poetą ištremti į Romos imperijos paribį įsakė imperatorius Augustas, tokio griežto nuosprendžio priežastys taip ir liko nepaaiškintos. Tremtyje poetas išbuvo dešimt metų (8–18 m. po Kr.), ten mirė ir buvo palaidotas.„Liūdesio elegijose“ atsispindi sunkus intelektualaus romėnų poeto likimas. Ovidijus turėjo prisitaikyti ir išgyventi barbarų krašte, kur vyravo svetima kalba, svetimi papročiai, kur nebuvo įprasto Romoje kultūrinio sociumo, kur beveik kas dieną grėsė mirtis.
Elegijos atskleidžia žmogaus ištvermės ir išlikimo galias katastrofiškų išbandymų akivaizdoje, iškelia kūrybos svarbą kaip dvasinės stiprybės ir nemirtingumo garantą.
Šis Ovidijaus kūrinys į lietuvių kalbą išverstas pirmą kartą.
Ar išloši mane, ar praloši - kol kas nežinia.Šitos dirvos nusekę, žvaigždynų tankmė išgenėta,Aš pritraukiu nelaimę, nelyginant šiaurė magnetą,Lyg magnetas magnetą, nelaimė pritraukia mane.Šio Tomo Venclovos 1975 m. eilėraščio posmo frazė pasirinkta knygos pavadinimui. Kaip tik tais metais vieną gegužės rytą Venclova išsiuntė atvirą laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui prašydamas leisti emigruoti į užsienį, ir šis sprendimas buvo bene svarbiausias jo gyvenime.
‚Nelyginant šiaurė magnetą" – pirma išsami rašytojo, vieno iškiliausių ir įtakingiausių pasaulyje šiuolaikinių lietuvių intelektualų Tomo Venclovos (g. 1937) autobiografinė knyga. Pašnekesiuose su Ellen Hinsey Venclova aprėpia keturis gyvenimo dešimtmečius Lietuvoje, Maskvoje ir keturis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Pasakojimai atskleidžia ne tik Venclovos biografiją ir kūrybą, bet ir platų kultūrinį bei politinį kontekstą: iš asmeninės patirties perspektyvos rašytojas perteikia sovietinio laikotarpio atmosferą, ypač daug dėmesio skirdamas lietuvių ir rusų neoficialiajai kultūrai bei disidentiniam judėjimui. Įtaigiai pasakojama apie tokias figūras kaip Borisas Pasternakas, Anna Achmatova, Josifas Brodskis, Czesfawas MiJoszas ir daug kitų asmenybių.
Tomą Venclovą kalbino ir knygos įžangą parašė Ellen Hinsey (g. 1960) - amerikiečių poetė, literatūros kritikė, vertėja. Eseistikoje daug dėmesio ji skiria pokomunistinės Vidurio ir Rytų Europos politinei ir kultūrinei raidai. Į anglų kalbą išvertė pluoštą Venclovos eilėraščių, o jis - Hinsey eilėraštį „Trumpa tironijos biografija". Jau daugelį metų gyvena ir dirba Paryžiuje.
