Greta Musteikienė - Šešėlių Saulė - 2018Viduramžių Lietuva. Pasak romano autorės, greta didžiųjų istorinių įvykių, mus pasiekiančių per istorikų metraščius, vyksta įprastas, bet kartu ir stebuklingas gyvenimas: žmonės gimsta, auga, myli, kovoja, miršta. Tie įvykiai galėjo būti neįdomūs metraštininkams, tačiau autorei pasirodė verti perkelti į knygą, kurios pasaulis sukonstruotas ne tik iš istorinių detalių, bet ir lietuvių mitologijos, senovinių dainų, legendų, muziejuose matytų daiktų ir… autorės fantazijų – įsivaizdavimo, kaip būtų galėję būti, net jei taip būti ir negalėjo.
Rūta Vanagaitė - Pareigos Metas - 2014„Pareigos metas“ – tai knyga, kurioje Rūta Vanagaitė dalijasi asmenine savo tėvų slaugymo patirtimi, tuo, ką patyrė kelerius metus lankydama senus žmonės ligoninėse, globos namuose, ką sužinojo iš tos srities profesionalų bei kitų žmonių, slaugančių savo artimuosius, taip pat savo nuolat veikiančiame Slaugos ir globos priimamajame Vilniaus savivaldybėje.
Visi, kuriems likimas atseikėjo patirti šį galbūt sunkiausią gyvenimo išbandymą, knygoje „Pareigos metas“ ras daugybę praktinių patarimų, naudingų nuorodų, o svarbiausia – pasisems dvasios stiprybės.
Atlikdami pareigą tėvams, turite nepamiršti ir pareigos sau – pareigos gyventi.
Knyga „Pareigos metas“ apima visą artimųjų priežiūros ir slaugos temų spektrą – nuo pasirengimo būsimai pareigai iki gedulo netekus artimo. Daug dėmesio skiriama ne tik pagalbos senam žmogui praktiniams aspektams, bet ir paties slaugytojo dvasinės sveikatos problemoms – kaip nepalūžti po pareigos našta ir išsaugoti gyvenimo pilnatvę.
Tommi Kinnunen - Namas Kryžkelėje - 2015„Namas kryžkelėje“ – trys kartos, trys nepamirštamos moterys ir jų gyvenimus sujungęs namas kryžkelėje.
Gyvenimas – tai pastatas, didelis namas su daugybe kambarių, salonu ir galybe durų. Kiekvienas pasirenka sau duris, ir nė vienos durys nėra nei geros, nei blogos, nes tai tik durys. Tik kartais žmogus susivokia atsidūręs visai kitoje namo vietoje, nei ketino eiti...
Dvidešimto amžiaus pradžia. Į jauną, kaime ką tik įsikūrusią akušerę Mariją aplinkiniai žiūri nepatikliai ir į pagalbą kviečiasi tik prispirti didžiausios bėdos. Ilgainiui drąsi, nepriklausoma moteris pelno aplinkinių pagarbą, kurios taip siekė, bet nejučia tampa ir didelių troškimų bei ambicijų belaisve. Nesantuokinė Marijos dukra Lahja iš gyvenimo taip pat tikisi daug. Ji nori turėti ir tai, ko motina atsisakė kaip nereikalingo balasto, – vyrą.
Sukūrusi šeimą ir į motinos namus Suomijos šiaurėje sugrįžusi Lahja geidžia kūniškų prisilietimų, bet vyras svajoja apie kai ką kita. Šeimą drasko keisti nesutarimai, kurių priežasties niekas atvirai neįvardija. Ir tik po kelių dešimtmečių Lahjos marti Karina, įsikūrusi Lahjos šeimos namuose, pamažu atrakina paslaptis saugančių kambarių spynas...
„Namas kryžkelėje" – savitai ir talentingai papasakota vienos šeimos istorija, skandinaviška saga, aprėpianti visą šimtmetį. Tai jaudinantis pasakojimas apie painius santykius, neišsakytas paslaptis ir dramatiškas dvigubo gyvenimo pasekmes. Knyga sulaukė didžiulio skaitytojų ir kritikų pripažinimo, buvo apdovanota svarbiomis Suomijos literatūrinėmis premijomis.
„Perskaitęs vos kelis pirmuosius šios knygos puslapius supranti, kad į rankas pateko kai kas nepaprasto, o užvertęs paskutinįjį gali drąsiai patvirtinti, kad tikrai neklydai."
HELSINGIN SANOMAT
Tom Rachman - Netobulieji - 2012Romanas visiems, svarstantiems, kam šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats. Debiutinio britų kilmės autoriaus Tomo Rachmano romano „Netobulieji“ veiksmas vystosi Romoje, Vitorijo Emanuelio II gatvėje. Čia įsikūrusi anglakalbio laikraščio redakcija, čia nuo ryto iki vakaro galvas laužo ir klaviatūras tarškina žodžio ir išmonės meistrai. Deja, auksinės laikraščio dienos jau praeityje: skaitomumas krenta, tiražas mažėja, gerbėjai baigia išmirti, internetinio puslapio kaip nėra, taip nėra. Profesionalūs žurnalistai pradeda suvokti, kad jų darbas visuomenės akyse nebeturi prasmės, ir kad vieninteliai juos suprantantys žmonės sėdi tame pačiame skęstančiame laive. Vienuolikoje knygos skyrių sutinkame vis kitą laikraščio figūrą – nuo vyriausiosios redaktorės iki kuklaus nekrologų rašytojo. Kiekvienas skyrius – atskira asmeninė istorija, persipinanti su kitomis ir po truputį atskleidžianti laikraščio žlugimą. Tomas Rachmanas gimė 1974 m. Londone, užaugo Vankuveryje. Baigė Toronto universitetą ir Kolumbijos žurnalistikos mokyklą. Dirbo užsienio korespondentu Romoje įsteigtoje naujienų agentūroje „Associated Press“, siuntė reportažus iš Japonijos, Pietų Korėjos, Turkijos, Egipto. 2006-2008 m. dirbo „International Herald Tribune“ redaktoriumi Paryžiuje. Gyvena Romoje.
Tim Parks - Europa - 2011„Europos“ siužeto pagrindą sudaro iš pažiūros kasdienis įvykis. Būrys Italijos universitetuose dirbančių užsieniečių dėstytojų (tarp jų – ir pagrindinis herojus) nusprendžia vykti į Strasbūrą ir Europos Teisingumo Teismui įteikti peticiją dėl, jų manymų, diskriminacinės Italijos švietimo sistemos politikos. Kad delegacija atrodytų solidžiau, jie įkalba kartu važiuoti ir būrį studentų. Italijoje kalbas studijuoja beveik vien merginos, taigi į autobusą netrukus įlipa trisdešimt jaunų studenčių... Kiekvienas autoriaus gyvai piešiamas personažas – sudėtinga asmenybė, savaip suvokianti gyvenimą ir puoselėjanti skirtingus tikslus. Autobuso klegesyje susipina įvairiausios kalbos – nuo skambių frazių apie kertinius Europos dvasinius pamatus iki nešvankių, studentėms skirtų anekdotų. Pagrindinis herojus nuolatos kovoja su prieštaringais jausmais savo buvusiai meilužei – ji taip pat važiuoja šiuo autobusu, nors jie skausmingai išsiskyrė prieš dvejus metus. Atrodo, kad jis į šią kelionę, kurios oficialiu tikslu nėmaž netiki, sutiko važiuoti vien tam, kad įrodytų sau, jog gali ramiai būti šalia jos, ir kad visa buvusi dvasinė trauma jau praeityje. Tačiau po truputį pradeda aiškėti, kad įvairūs jausmai jai niekur nedingo, o priešingai, kaip tik jie diktuoja bene kiekvieną herojaus sprendimą ar poelgį ir visai neaišku, kuo tai baigsis, nes emocijos visa labiau kaista. Su be galo subtiliu humoru parašyta knyga verčia susimąstyti, koks didelis neatitikimas egzistuoja tarp oficialiai skelbiamų tikslų, kalbų, reikalavimų ir tikrosios veikėjų dvasinės būsenos, troškimų bei jausmų; kaip smarkiai subjektyvūs asmeniniai išgyvenimai gali pakeisti visos grupės sprendimus ar poelgius ir, priešingai, – koks stiprus yra standartizuotas visuomenės mąstymas ir kaip jis priverčia individą užgniaužti savo tikruosius jausmus ir „eiti su visais“.
Leila Slimani - Žmogėdros Sode - 2017Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis.
Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?
Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?
Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore" mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe", nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique". „Žmogėdros sode" – jos pirmasis romanas, pasirodęs 2014 m. 2016-aisiais Goncourt'ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė skirti jai premiją už antrąjį romaną „Lopšinė" (lietuviškai išleistas 2017).