Bernardo Guimaraes - Vergė Izaura
Bernardo Guimaraes romaną, kuris pasakoja neįtikėtinai skaudžią ir dramatišką istoriją apie beprotišką kavos plantacijos savininko meilę savo jaunutei vergei.

Veiksmas vyksta 1875 –aisiais Brazilijoje, dar prieš galutinį vergovės panaikinimą.

Vergė Izaura, gražuolės vergės ir dvaro prižiūrėtojo Migelio duktė, gyvena komandoro Almeidos dvare, globojama komandoro žmonos Gertrūdos. Ji Izaurą augino kaip savo dukterį ir išauklėjo kaip kilmingą merginą.
Izauros gyvenimas virsta tikru pragaru, kai į dvarą grįžta komandoro ir donjos Gertrūdos sūnus palaidūnas Leonsijus, kuris pajunta gražiajai vergei didžiulę aistrą. Į skolas įklimpęs Leonsijus iš išskaičiavimo veda už turtingo pulkininko Sebastijano dukters Malvinos, bet siekia suvedžioti Izaurą ir atimti jai nekaltybę.

Donja Gertrūda nusprendžia suteikti Izaurai laisvę, bet miršta, nespėjusi to padaryti, paskui miršta ir komandoras Almeida. Nebepakęsdama žiauraus Leonsijaus elgesio, Izaura kartu su savo tėvu Migeliu pabėga iš Leonsijaus dvaro ir prisiglaudžia vienam nuošaliam dvare netoli San Paulo. Pabėgėlė pasivadina Elviros vardu ir gyvena toli nuo miesto ir žmonių. Ją suranda vergų medžiotojas Martinjas, ir Izaura grąžinama savo žiauriajam šeimininkui Leonsijui...
James F Cooper - Pionieriai
Romanas „Pionieriai“(The Pioneers, 1832) ir jo veikėjas Nati Bampo tarsi įkūnijo Kuperio išgyvenimus, kurie buvo patirti kuriant Kuperstauno miestelį. Tokios kūrybos vienokiais ar kitokiais elementais tuo laikotarpiu gyveno visa Amerika ir tai lėmė knygos populiarumą ir skaitomumą. Tokių herojų ir įvykių Amerikos literatūra dar nebuvo atspindėjusi.
Liselotte Welskopf -Heinrich - Sugrįžimas pas dakotus
„Sugrįžimas pas Dakotus“ – ketvirtoji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga. Joje pasakojama, kaip Harka grįžta pas juodakojus indėnus ir kartu su savo draugu bei kraujo broliu atlaikęs sunkų saulės šokį tampa tikru kariu. Tuo tarpu jo tėvas Matotaupa, vis labiau pasiduodantis Rudojo Džimo įtakai, galiausiai tragiškai baigia savo gyvenimą. Dabar Harkai lieka tik vienas tikslas – kuo greičiau grįžti į savo gentį...
Eduard Bornhohe - Vilaus kovos Kunigaikštis Gabrielis
Estų romantinės istorinės literatūros pradininkas Eduardas Bornhiojė (Brunbergas, 1862-1923) pažįstamas lietuvių skaitytojui iš istorinės apysakos „Keršytojas”, išleistos lietuvių kalba 1955 metais.
Rašytojo gyvenimas buvo labai įvairus: braižytojas, raštinės tarnautojas, namų mokytojas Estijoje ir Rusijoje, vėliau studijavo humanitarinius mokslus Tartu universitete, dirbo žurnalistu Vokietijoje, galiausiai teismo valdininku Taline.
Būdamas itin plataus akiračio, anksti susidūręs su sunkia engiamos estų valstietijos padėtimi, septyniolikmetis Bornhiojė parašo apysaką „Keršytojas” (1880), laikomą geriausiu jo kūriniu. Jame, kaip ir istorinėse apysakose „Vilaus kovos” (1890) ir „Kunigaikštis Gabrielis, arba paskutiniosios Piritos vienuolyno dienos” (1893), autorius meniškai pavaizdavo tragiškos estų liaudies praeities heroiką. Vėlesniuose veikaluose rašytojas atspindėjo devynioliktojo amžiaus pabaigos-dvidešimtojo amžiaus pradžios Talino gyvenimo aktualijas. Žymiausias to periodo kūrinys - satyrinis apsakymas „Dideli ir maži Talino niekadariai”.
Geriausieji Bornhiojės veikalai - tai trys minėtosios istorinės apysakos, davusios pradžią estų istorinei prozai. Neslūgstanti jų siužetinė įtampa, didvyriškų kovų romantika, narsūs ir kilnūs personažai patraukia ne tik nuotykinės literatūros mėgėjus. Eduardas Bornhiojė yra vienas tų plunksnos meistrų, kurių knygos nestokoja skaitytojų,
Pagal E. Bornhiojės apysaką „Kunigaikštis Gabrielis” Estijoje pastatytas meninis filmas „Paskutinioji relikvija”, kurį matė ir mūsų žiūrovai.
Erich Maria Remarque - Triumfo arka
Erich Maria Remarque (Erichas Marija Remarkas, 1898–1970) – vienas žymiausių ir populiariausių XX a. vokiečių rašytojų. Akylas savo epochos stebėtojas, politikos žinovas, netarnavęs jokiai ideologijai, humanistas, laikęsis nuošalyje, spalvinga ir charizmatiška asmenybė.

14 romanų, kelių apsakymų ir esė rinktinių, vienos pjesės autorius. E. M. Remarque kūriniai leidžiami milijoniniais tiražais visomis pasaulio kalbomis, pagal juos kuriami kino filmai.

Gimė Osnabriuke (Žemutinė Saksonija), aštuoniolikos metų savanoriu išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą, keletą kartų buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo įvairius darbus: bibliotekininko, verslininko, mokytojo, redaktoriaus. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė 1929 m. – išleidęs ketvirtąją knygą „Vakarų fronte nieko naujo“. Rašytoją nuolat persekiojo naciai, kurie 1933 m. uždraudė ir viešai degino jo knygas, skleisdami propagandinį melą apie žydišką jo kilmę. Bėgdamas nuo persekiojimų, jis emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje. E. M. Remarque priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškiausius XX a. istorinius įvykius. Iš čia – svarbiausios jo kūrybos temos: įvairūs žmogaus tragiško likimo aspektai, gyvenimo vertės iškėlimas.