Abraham Suckever - Iš Vilniaus geto
Dokumentiniai prisiminimai. Knygoje A. Suckeveris aprašo savo patirtį: slapstymąsi, gyvenimą Vilniaus gete, ginkluotą pasipriešinimą fašistams, pabėgimus. Nemažai dėmesio Suckeveris skiria beveik dokumentiniams, gana detaliems įvykių aprašams, nesileidžia į emocijas, tik labai trumpai užsimena apie skausmą, baimę, neviltį. Suckeveris dažniausiai tiesiog aprašo kokį nors įvykį ir sustoja, nereflektuoja patirties. Iš tiesų, jokių paaiškinimų nereikia, atrodo, kad viskas ir taip aišku. Į savo pasakojimą autorius įterpia ir iš kitų žydų girdėtas istorijas, taip aprėpia daugumą Vilniuje ir jo apylinkėse vykusių dalykų, užfiksuoja kitų potyrius ir išgyvenimus.
Getas. Nepaisant siaubo, neteisybės, nuolatinių žudymų, kankinimų, gete vyko aktyvus socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Veikė ligoninė, mokykla, teatras, biblioteka, vykdavo parodos ir pan. Tai atrodo taip neįtikėtina ir nuostabu – gyvenimo absurdas neparklupdė žmonių, jie kažkaip sugebėjo pakilti aukščiau siaubingos būties, susitelkti į vienijančią, mintis nuo žudynių bei baimės dėl savęs ir savo artimųjų nukreipiančią veiklą.
Grigorij Klimov - Vergo sparnai
Pasakojama, kad caro Ivano Rūsčiojo laikais vienas baudžiauninkas, norėdamas skraidyti kaip paukštis, iš žėručio pasidarė sparnus. Jis užsikorė į varpinę, prisitaisė sparnus, šoko žemyn ir užsimušė.
Nuo tada posakis "vergo sparnai" vartojamas, norint apibūdinti pavergto žmogaus teisybės, laisvės, laimės siekį, o tai deja, ne taip paprasta. Šių jausmų įkvėptas, rusų kareivis laimėjo karą ir pralaimėjo pokario pasaulį.
Todėl papildytas 2-asis knygos "Berlyno Kremlius" leidimas pasirodė nauju pavadinimu "Vergo sparnai", nes šiais laikais labiau atitinka knygos turinį.
Wladimir Kaminer - Karinė Muzika - 20071967-ieji buvo lemtingi Sovietų Sąjungai: nuo Spalio revoliucijos praėjo penkiasdešimt metų, ir visa šalis ruošėsi didelėms iškilmėms. Kaip tik tada į pasaulį ateina berniukas, viską norintis išbandyti, išjudinti šlovingos imperijos pamatus. Jau nuo mažens jaunasis Vladimiras priešinasi esamai santvarkai. Dar mokykloje, būdamas „oficialus politinis informatorius“, išgalvoja siaubą keliančių naujienų, vėliau, atlikdamas praktiką teatre, sužlugdo kelis spektaklius. Tarnaudamas armijoje, jis paskiriamas laikinai eiti garbingų „pramogų organizatoriaus“ pareigų, o kad vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, nebereikia stebėtis. Stebina tik tai, kad Sovietų Sąjunga nežlugo gerokai anksčiau..
Victor Sebestyen - 1989 Revoliucija - 2017"1989. Revoliucija" - tai antroji žymaus publicisto V. Sebestyeno knyga lietuvių kalba. 2015 m. išleista „1946. Modernaus pasaulio kūrimas“.

1989 metų pradžioje komunistiniai režimai valdė milijonus piliečių, kontroliavo jų profesinę veiklą, sekė kiekvieną žingsnį ir persekiojo bet kokią laisvesnės minties pastangą. Rytų ir Vakarų Europą skyrė sargybos bokštai, Berlyno siena, spygliuota viela, šunys ir minų laukai... Tokia padėtis negalėjo tęstis amžinai.
Sovietų armijos išvedimas iš Afganistano 1989 m. vasarį buvo pirmasis ženklas, kad komunistinė imperija išsikvėpė. Birželį Lenkijos Seimo rinkimuose „Solidarumo“ atstovai pasiekė moralinę pergalę. Rudenį Rytų Vokietijos gyventojai pagaliau prasiveržė pro Berlyno sieną. Vengrija paskelbė komunistinės eros pabaigą, atsistatydino Bulgarijos vadovas, Prahoje aksominė revoliucija nugalėjo režimą be kraujo praliejimo, o Sofijoje prasidėjo demonstracijos. Šešios Europos valstybės atsikratė pasenusių komunistinių vadovų, iškovojo nepriklausomybę ir pasuko demokratijos link. M. Gorbačiovas ir G. Bushas paskelbė Šaltojo karo pabaigą.

Daugybė 1989-aisiais priimtų sprendimų nulėmė dabartinio pasaulio vaizdą. Šioje knygoje "1989. Revoliucija" išsamiai apžvelgiama dvylika mėnesių, visiems laikams pakeitusių istoriją.
V. Sebestyenas paaiškina socialinius ir politinius įvykius ir virsmus, pateikia ne tik galingiausių valstybių vadovų, bet ir paprastų žmonių liudijimus. Autorius aprašo pasaulį kaip vientisą organizmą, pokyčiai vienoje šalyje lyginami su tuo, kas vyksta kitoje, ieškoma dėsningumų ir socialinių bei politinių priežasčių, kodėl įvykiai klostėsi būtent ta linkme.
Jonas Matusas - Švitrigaila Lietuvos Didysis Kunigaikštis - 1991Tai Lietuvos Respublikos istoriko knygos apie plačiajai visuomenei mažai žinomą Lietuvos valdovą antrasis leidimas. Švitrigaila buvo Jogailos brolis, Vytauto pusbrolis. 1430 metais po Vytauto mirties jsi tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Švitrigaila buvo labai energingas ir veiklus politikas. Knygoje vaizduojama jo veikla ir gyvenimas iki pat mirties.
Igor Argamante - Jerichas 1941 Metais - 2014„Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ – daugiasluoksnis Igorio Argamanteʼės romanas apie Vilniaus getą. Jis paremtas autoriaus biografiniais faktais, įvairių pasaulio bibliotekų archyvine medžiaga ir sava vaizduote. Pirmoje romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Deja, neilgam… Į Vilnių netrukus įžygiuoja vokiečiai ir įkuria getą. Romanas ir skirtas šiam berniukui.
Romane „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ į geto kasdienybę žvelgiama giedru vaiko žvilgsniu, todėl visi siaubingi įvykiai išgyvenami kitaip: smalsiai, naiviai, žaismingai. Antroje dalyje pasakojamos su Vilniaus getu susijusios istorijos iš kitų romano veikėjų perspektyvos. Tai žydas vagis Avidanas, kuris išdavė savo tautiečius, Vilniaus geto kovotojas Raulis, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jokūbas Gensas, Mordechajus, kuris Paneriuose turėjo deginti savo tautiečių kūnus, šiems darbams vadovavęs vokietis Kurtas ir daugelis kitų.
Autorius nevengia būti ironiškas, atskleisdamas absurdą, kurį teko išgyventi romano veikėjams. Už aukštą meninę vertę romanas buvo nominuotas vienai prestižiškiausių Italijoje Italo Calvino literatūros premijai.
Eva Gerlach - Smėlio Užpustytos Šventovės - 1971Archeologai ieško Sabos karalienės pėdsakų. Ką mes žinome apie senų laikų Pietų Arabijos karalystę, iš kurios senovės pasaulio valdovai siųsdinosi brangiuosius smilkalus? Su nuotykiais, su pavojais gyvybei keliavo tyrinėtojai per Jemeną ir Hadramautą, kopijavo senuosius įrašus, stebėjosi garsiosios Maribo užtvankos griuvėsiais ir monolitinėmis kolonomis iš šventovės, kurią žmonės laikė legendinės Sabos karalienės rūmais.
Susidūrusi su senovės arabų menu įvairiose Jemeno vietose, autorė susižavėjusi pasakoja įdomią priešislaminės Pietų Arabijos kultūros istoriją.