Vasilij Ardamatskis - Aš 11-17. Atsakomoji operacija

Vasilij Ardamatskis - Aš 11-17. Atsakomoji operacija
IŠTRAUKA (Aš 11-17)
Paskutinė karo žiema ėjo į pabaigą. Mūsų daliniai kaudamiesi veržėsi Berlyno link. O čia, tolimame tarybinės kariuomenės užnugaryje, tarsi maiše užrauktos, liko kelios hitlerinės divizijos. Stiprios, gerai ginkluotos fašistų divizijos, kažkada atsidūrusios apsupime, dabar kovėsi labai ištvermingai ir sumaniai, todėl čia jau seniai vyko atkaklūs mūšiai. Iš pradžių hitlerininkams padėjo ta aplinkybė, kad jų rankose buvo uostas ir atviras jūrų kelias į Vokietiją, iš kur divizijoms be paliovos buvo tiekiami ginklai ir šaudmenys.
Tačiau apsupties grandinė vis kiečiau veržėsi, ir apsuptųjų padėtis blogėjo ir blogėjo. Nustojo kursavęs transportas iš Vokietijos — hitlerinei vyriausiajai būstinei daugiau neberūpėjo tarybinės armijos užnugaryje užspeistų divizijų likimas. Apie jų kontrpuolimą vokiečių vadovybė jau nebegalvojo. Ją slėgė visiškai kitos bėdos.
…Pažliugusią kovo naktį kapitono Dementjevo žvalgų kuopos nariai, grįždami iš reido, parsivedė vokiečių karininką. Jis pasirodė esąs štabo kapitonas gražia Edelveiso pavarde.
Buvo pažadintas Dementjevas. Mieguistas jis nusvirduliavo į štabo namelį, nesitverdamas apmaudu, kad vėl reikės kvosti dar vieną isteriką. Tik nežinia, ar jis šauks „Hail Hitler”, ar ,,Hitler kaput”. Dementjevą tiek pat siutino ir vieni, ir kiti, jis netikėjo nei vienais, nei kitais.
Vokiečių karininkas ramiai, bet smalsiai apžiūrinėjo Dementjevą, kol šis vartė belaisvio dokumentus. Dar tebesklaidydamas juos, Dementjevas uždavė vokiečiui keletą klausimų, ir jį iš pat pradžių pritrenkė tai, kad hitlerininkas nė kiek nesijaudino, patekęs į nelaisvę. Jis buvo ramus, noriai atsakinėjo į klausimus.
— Kaip jūs čia atsidūrėte?
Kapitonas Dementjevas visų to klausdavo. Jam buvo įdomu belaisvio atsakymą palyginti su žvalgų raporto duomenimis.
— Labai paprastai…— Vokietis liūdnai nusišypsojo.
— Grįžtant iš priekinių pozicijų, užgeso mano motociklo variklis. Kardžiau karbiuratorių, o jį surinkti pamaišė jūsų kareiviai. Štai ir viskas…

IŠTRAUKA (Atsakingoji operacija)
Šiandien iš laiko perspektyvos pravartu atsigręžti atgal, į praeitį: tuomet geriau matysime ir lengviau suvoksime, ką pasiekė planetos taikingosios jėgos kovoje su „karštojo” bei „šaltojo” karo šalininkais.
Mūsų atmintis — taip pat ginklas šioje kovoje.
Karas jau seniai pasibaigęs. Berlynas iškentėjo tris sunkias pokario žiemas ir ruošiasi ketvirtajai. Miestas beveik nepasikeitęs: smarkiai sugriautas, visas apanglėjęs, kaip ir keturiasdešimt penktųjų gegužį. Jį užgriuvusi tautų rūstybės liepsna buvo įnirtinga ir be gailesčio…
Be to, Berlynas gyvena tokį gyvenimą, kokio nepatyrė nė vienas planetos miestas per visą žmonijos istoriją. Jis suskaldytas į keturias dalis, ir kiekvienoje — sava karinė okupacinė valdžia, sava tvarka. Nors buvo laikoma, kad miesto gyvenimui vadovauja Tarpsąjunginė komendantūra, sudaryta iš TSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos karinių atstovų, bet iš tikrųjų ši komendantūra jau seniai tapo nesibaigiančių tuščių ginčų vieta tarp tarybinės ir Vakarų vadovybių atstovų,— pastarieji, vis mažiau varžydamiesi, stengėsi galutinai padalinti Vokietiją į dvi dalis.
Kad šalis padalinta, jau buvo galima justi ir pačių vokiečių gyvenime. Tarybinėje okupacinėje zonoje viskas buvo daroma tam, kad vokiečių tauta tvirtai žengtų taikiu demokratinio gyvenimo keliu. Tuo tarpu visos trys okupacinės valstybės darė viską, kad Vakarų Vokietija būtų paversta jų karine politine baze avantiūrose prieš taikingą Tarybų Sąjungos politiką bei demokratinį Rytų Vokietijos gyvenimą.
Keturiasdešimt aštuntųjų metų ruduo, kai prasideda mūsų vaizduojami įvykiai, buvo be galo įtemptas.

Tapkite VIP nariu
Narystės užsakymas - tik nuo 0,20 eur.