Vasilij Ardamatskis - Aš 11-17. Atsakomoji operacija

IŠTRAUKA (Aš 11-17)
Paskutinė karo žiema ėjo į pabaigą. Mūsų daliniai kaudamiesi veržėsi Berlyno link. O čia, tolimame tarybinės kariuomenės užnugaryje, tarsi maiše užrauktos, liko kelios hitlerinės divizijos. Stiprios, gerai ginkluotos fašistų divizijos, kažkada atsidūrusios apsupime, dabar kovėsi labai ištvermingai ir sumaniai, todėl čia jau seniai vyko atkaklūs mūšiai. Iš pradžių hitlerininkams padėjo ta aplinkybė, kad jų rankose buvo uostas ir atviras jūrų kelias į Vokietiją, iš kur divizijoms be paliovos buvo tiekiami ginklai ir šaudmenys.
Vasil Kozačenko - Balta dėmė
Populiarus ukrainiečių rašytojas Vasilis Kozačenka gimė 1913 metais Kirovogrado srity, Novoarchangelsko kaime. 1938 melais baigė Kijevo universiteto filologijos fakultetą. Dalyvavo Didžiajame Tėvynės kare.
Mėgstamiausias rašytojo žanras - apsakymai ir apysakos. Po karo buvo išleistas rinkinys ,,Trys vasaros” (1945), apysakos „Salvija”, „Brandos atestatas”, „Motinos širdis”, „Gyvybės kaina”, „Jarinka Kalinovska” ir kt. 1963 metais už apysaką „Žaibas” V. Kozačenkai buvo suteikta N. Ostrovskio premija.
„Balta dėmė” - šeštoji apysaka iš ciklo „Apysakos apie „Žaibą”. Ji pasakoja apie tarybinį desantą, per klaidą išmestą toli nuo numatytos vietos priešų okupuotoje teritorijoje. Įdomiai sukomponuotas siužetas, gyvi charakteriai, vaizdingos retrospekcijos lėmė šio kūrinio populiarumą. Ukrainoje „Balta dėmė” sulaukė net septynių leidimų.
Steven Pressfield - Ugnies vartai
"Ugnies vartai“ pasakoja apie legendomis apipintą Termopilų mūšį,kai trys šimtai spartiečių ir negausios jų sąjungininkų pajėgos kovėsi su šimtatūkstantine persų armija. Spartiečiai amžiams paliko pėdsaką istorijoje šiuo didingiausiu kariniu žygdarbiu – jie nesitraukė, kol uolos nepatvino krauju, kol liko tik vienas sunkiai sužeistas ginklanešys, iš kurio lūpų pasaulis ir išgirdo šią istoriją.
Raul Hilberg - Nusikaltėliai Aukos Stebėtojai
Mūsų pristatomoje naujoje knygoje, kuri yra viso gyvenimo tyrinėjimų ir apmąstymų vaisius, autorius įtraukia skaitytoją į dokumentinį pasakojimą, siužetu prilygstantį geriausiai grožinei literatūrai. "Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai" kalba apie faktus, bet, kaip ir romanuose, pagrindiniai knygos veikėjai yra žmonės, ir visi jie priklauso kuriai nors iš trijų išvardytu kategorijų. Mes sužinome, kas jie buvo. Ką padarė arba ko nepadarė. Ir ką padarė jiems. Ramus autoriaus tonas, kai rašoma apie šiurpiausius įvykius ir kraupiausios ironijos kupinas detales, priverčia nejaukiai susigūžti. Jis nekelia balso, neieško gražių žodžių, nesiekia efekto. Tik tvirtais, aiškiais sakiniais pasakoja tai, ką reikia papasakoti. Be abejo, Hilbergas negali aptarti visų žmonių ir Įvykių, tačiau kiekvienas skaitytojas, nepriklausomai nuo to, kas jam buvo žinoma prieš atsiverčiant šią knygą, užvers ją geriau suvokęs, kaip žmoniją ištiko didžiausia jos katastrofa. Ir niekada nepamirš patirto įspūdžio.
Iš anglų kalbos vertė Dalia Švambarytė
Mika Waltari - Žmonijos priešai
Mika Waltari (1908–1979) – garsiausias, universaliausias ir produktyviausias suomių rašytojas, jo kūryba aprėpia visus literatūros žanrus. M. Waltari parašė 38 romanus,
iš kurių garsiausi istoriniai „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“. Bemaž visi jie skirtingos stilistikos kūriniai, atspindintys skirtingas epochas ir civilizacijas.
Romane „Žmonijos priešai“ pasakojama apie krikščionybės radimąsi Romoje –permainingą laiko tarpsnį netrukus po Kristaus mirties, kai buvo garbinami ne tik savieji dievai, bet ir mielai priimami svetimi, kai žydiška krikščionių bendruomenė ėmė virsti visuotine. Autentiški įvykiai romane vaizduojami įžvelgiant ir supinant įvairiausias gyvenimo sritis: religijas ir tradicijas, ekonomiką, imperijos vidaus ir užsienio politiką, meną ir literatūrą. Jame nuodugniai aprašomas Romos imperijos kraštų gyvenimas, nes knygos veikėjų keliai nusidriekia iki Galijos, Britanijos, Graikijos, Jeruzalės ir Egipto.
Abraham Suckever - Iš Vilniaus geto
Dokumentiniai prisiminimai. Knygoje A. Suckeveris aprašo savo patirtį: slapstymąsi, gyvenimą Vilniaus gete, ginkluotą pasipriešinimą fašistams, pabėgimus. Nemažai dėmesio Suckeveris skiria beveik dokumentiniams, gana detaliems įvykių aprašams, nesileidžia į emocijas, tik labai trumpai užsimena apie skausmą, baimę, neviltį. Suckeveris dažniausiai tiesiog aprašo kokį nors įvykį ir sustoja, nereflektuoja patirties. Iš tiesų, jokių paaiškinimų nereikia, atrodo, kad viskas ir taip aišku. Į savo pasakojimą autorius įterpia ir iš kitų žydų girdėtas istorijas, taip aprėpia daugumą Vilniuje ir jo apylinkėse vykusių dalykų, užfiksuoja kitų potyrius ir išgyvenimus.
Getas. Nepaisant siaubo, neteisybės, nuolatinių žudymų, kankinimų, gete vyko aktyvus socialinis ir kultūrinis gyvenimas. Veikė ligoninė, mokykla, teatras, biblioteka, vykdavo parodos ir pan. Tai atrodo taip neįtikėtina ir nuostabu – gyvenimo absurdas neparklupdė žmonių, jie kažkaip sugebėjo pakilti aukščiau siaubingos būties, susitelkti į vienijančią, mintis nuo žudynių bei baimės dėl savęs ir savo artimųjų nukreipiančią veiklą.
Grigorij Klimov - Vergo sparnai
Pasakojama, kad caro Ivano Rūsčiojo laikais vienas baudžiauninkas, norėdamas skraidyti kaip paukštis, iš žėručio pasidarė sparnus. Jis užsikorė į varpinę, prisitaisė sparnus, šoko žemyn ir užsimušė.
Nuo tada posakis "vergo sparnai" vartojamas, norint apibūdinti pavergto žmogaus teisybės, laisvės, laimės siekį, o tai deja, ne taip paprasta. Šių jausmų įkvėptas, rusų kareivis laimėjo karą ir pralaimėjo pokario pasaulį.
Todėl papildytas 2-asis knygos "Berlyno Kremlius" leidimas pasirodė nauju pavadinimu "Vergo sparnai", nes šiais laikais labiau atitinka knygos turinį.