Steven Pressfield - Ugnies vartai
"Ugnies vartai“ pasakoja apie legendomis apipintą Termopilų mūšį,kai trys šimtai spartiečių ir negausios jų sąjungininkų pajėgos kovėsi su šimtatūkstantine persų armija. Spartiečiai amžiams paliko pėdsaką istorijoje šiuo didingiausiu kariniu žygdarbiu – jie nesitraukė, kol uolos nepatvino krauju, kol liko tik vienas sunkiai sužeistas ginklanešys, iš kurio lūpų pasaulis ir išgirdo šią istoriją.
Thomas Harris - Hanibalas
Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas, titulas gautas dešimtame amžiuje, o motina - kilminga italė, iš Viskončių šeimos. Vokiečiams traukiantis iš Rusijos, nacių tankai apšaudė jų dvarą prie Vilniaus, nužudė abu tėvus ir daugelį tarnų. Po to vaikai dingo. Jų buvo du - Hanibalas ir jo sesuo. Nežinome, kas atsitiko seseriai. Tačiau Hanibalas liko našlaitis kaip ir Klarisė Starling. Garsusis Thomo Harrio bestseleris “Hanibalas“ tęsia istoriją, papasakotą romane „Avinėlių tylėjimas“. Galingas, hipnotizuojantis pasakotojas vedžioja mus, regis, po patį pragarą, meistriškai perkurdamas įprastinį pasaulį, atverdamas sudėtingus žmogėdros pasąmonės klodus. Jo sukurtas Hanibalas Lekteris švyti įgimta elegancija, yra subtilaus rafinuoto skonio, retos savitvardos, apdovanotas nepaprastai skvarbiu mokslininko protu. Tačiau nei gurmaniška meno trauka, nei kalėjimo vienatvė ar beprotnamio siaubas, nei tyra meilė moteriai negali užgožti vienintelės idėjos fix - išlaukti, kol sudužęs puodelis kada nors įgaus pirmykštę formą, ir atgis jo sesuo Miša, kurią per karą suvalgė dezertyrai.
Raul Hilberg - Nusikaltėliai Aukos Stebėtojai
Mūsų pristatomoje naujoje knygoje, kuri yra viso gyvenimo tyrinėjimų ir apmąstymų vaisius, autorius įtraukia skaitytoją į dokumentinį pasakojimą, siužetu prilygstantį geriausiai grožinei literatūrai. "Nusikaltėliai. Aukos. Stebėtojai" kalba apie faktus, bet, kaip ir romanuose, pagrindiniai knygos veikėjai yra žmonės, ir visi jie priklauso kuriai nors iš trijų išvardytu kategorijų. Mes sužinome, kas jie buvo. Ką padarė arba ko nepadarė. Ir ką padarė jiems. Ramus autoriaus tonas, kai rašoma apie šiurpiausius įvykius ir kraupiausios ironijos kupinas detales, priverčia nejaukiai susigūžti. Jis nekelia balso, neieško gražių žodžių, nesiekia efekto. Tik tvirtais, aiškiais sakiniais pasakoja tai, ką reikia papasakoti. Be abejo, Hilbergas negali aptarti visų žmonių ir Įvykių, tačiau kiekvienas skaitytojas, nepriklausomai nuo to, kas jam buvo žinoma prieš atsiverčiant šią knygą, užvers ją geriau suvokęs, kaip žmoniją ištiko didžiausia jos katastrofa. Ir niekada nepamirš patirto įspūdžio.
Iš anglų kalbos vertė Dalia Švambarytė
Platonas - Timajas. Kritijas
"Aišku, rasti visa ko Kūrėją ir Tėvą - sunkus darbas, o ir radusiam neįmanoma apie tai visiems atskleisti... Šis kosmosas neišvengiamai privalo būti kažko kito atvaizdas" - Platonas. Timajas
"Timajo"- "Kritijo" diptichas seka tikėtiną mitą apie Visybę. Dėl stebinančių įžvalgų ir netikėtų įvaizdžių šie dialogai priklauso mėgstamiausiems, bet ir mįslingiausiems Platono kūriniams.
Iš graikų kalbos vertė Naglis Kardelis
Paul Ricoeur - Interpretacijos teorija
Procesas, su kuriuo susiduria daugelis humanitarinių mokslų studentų, žodis, tapęs keiksmažodžiu pritinginčių galvoti mokinukų tarpe, galbūt net būdas subjektyviai suvokti pasaulį – interpretacija. Interpretacija – bet kokių prasminių struktūrų supratimo aktas ir rezultatas. Siauresne prasme – santykinai savarankiškas, istoriškai konkretus literatūros mokslo metodas, susiformavęs po II-ojo Pasaulinio karo kaip atsvara literatūros moksle įsivyravusiam pozityvizmui ir psichologizmui. Radosi poreikis sutelkti dėmesį į atskirą kūrinį, traktuojant jį kaip kalbos meno išdavą. Šis metodas dažniausiai vadinamas „interpretacijos menu“. Jis reiškė visų už teksto realybės išvedančių stebėjimo rakursų imanentinį kūrinio aiškinimą. Būtent apie interpretaciją kaip metodą turėtų būti kalbama P. Ricoeur’o knygoje „Interpretacijos teorija“.
Mika Waltari - Žmonijos priešai
Mika Waltari (1908–1979) – garsiausias, universaliausias ir produktyviausias suomių rašytojas, jo kūryba aprėpia visus literatūros žanrus. M. Waltari parašė 38 romanus,
iš kurių garsiausi istoriniai „Sinuhė egiptietis“, „Turmsas nemirtingasis“, „Mirties angelas“. Bemaž visi jie skirtingos stilistikos kūriniai, atspindintys skirtingas epochas ir civilizacijas.
Romane „Žmonijos priešai“ pasakojama apie krikščionybės radimąsi Romoje –permainingą laiko tarpsnį netrukus po Kristaus mirties, kai buvo garbinami ne tik savieji dievai, bet ir mielai priimami svetimi, kai žydiška krikščionių bendruomenė ėmė virsti visuotine. Autentiški įvykiai romane vaizduojami įžvelgiant ir supinant įvairiausias gyvenimo sritis: religijas ir tradicijas, ekonomiką, imperijos vidaus ir užsienio politiką, meną ir literatūrą. Jame nuodugniai aprašomas Romos imperijos kraštų gyvenimas, nes knygos veikėjų keliai nusidriekia iki Galijos, Britanijos, Graikijos, Jeruzalės ir Egipto.
Martin Buber - Dialogo principas II
Knygą sudaro trys garsaus XX amžiaus žydų filosofo Martino Mordechajaus Buberio (1878-1965) veikalai: "Dialogas", "Klausimas pavieniui" ir "Tarpžmogiškumo pradai". Juose toliau plėtojama knygoje "Aš ir Tu" išsakyta pamatinė dialogo filosofijos įžvalga - tai, kad autentiško žmogiško egzistavimo sąlyga yra žmogaus buvimas dialogo situacijoje.

Martin Buber ( gimė 1878 Vienoje -mirė 1965 Jeruzalėje) - iškilus XX amžiaus religijos filosofas, priklausantis įtakingai "dialogo filosofijos" srovei. Studijavo filosofiją, meno istoriją, vokiečių kultūrą bei filosofiją daugelyje Europos universitetų. Nuo 1923 m. dėstė judaizmą ir religijotyrą Franfurte prie Maino, o nuo 1938 m. - socialinę filosofiją ir bendrąją sociologiją Jeruzalės universitete.
Martin Buber - Dialogo principas I Aš ir tu
Martinas Mordechajus Buberis - žymus XX a, žydų filosofas. Pasisavinęs chasidizmo tradiciją, Buberis plėtoja tokią žydišką pasaulėjautą, kuri buvo priešstata graikiškojo mąstymo tradicijai. 1923 m. parašytoji "Aš ir Tu" - tai mėginimas parodyti, kad pasaulis yra gyvas Dievo ir žmogaus pokalbis.

Martin Buber ( gimė 1878 Vienoje -mirė 1965 Jeruzalėje) - iškilus XX amžiaus religijos filosofas, priklausantis įtakingai "dialogo filosofijos" srovei. Studijavo filosofiją, meno istoriją, vokiečių kultūrą bei filosofiją daugelyje Europos universitetų. Nuo 1923 m. dėstė judaizmą ir religijotyrą Franfurte prie Maino, o nuo 1938 m. - socialinę filosofiją ir bendrąją sociologiją Jeruzalės universitete.
Claude Levi-Strauss - Rasė ir istorija
Ar galima palyginti pasaulio civilizacijas, kodėl vienos kultūros vadinamos atsilikusiomis, o kitos moderniomis, kokia Vakaru civilizacijos vieta istorijos raidoje, kiek lemia atsitiktinumas, kad vienos kultūros išsiveržia ir greit juda pirmyn, o kitos lyg trypčioja vietoje, ką reiškia progresas kultūros raidoje, kaip reikėtų suprasti šios sąvokos reliatyvumą? Šie ir panašūs pamatiniai antropologijos klausimai yra svarstomi C. Lévi-Strausso knygoje Rasė ir istorija (pirmasis leidimas 1952 m.).