Karl Raimund Popper - Istoricizmo skurdas
Šiuolaikinio anglų filosofo ir sociologo K. R. Poperio (g. 1902 m.) studijoje aptariamos antinatūralistinės bei pronatūralistinės istoricizmo doktrinos ir jos kritiškai įvertinamos. Pagrindinė knygos mintis: tikėjimas istoriniu likimu yra grynas prietaras, ir nei moksliniais, nei kitais racionaliais metodais neįmanoma prognozuoti žmonijos istorijos.
Nils Christie - Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė 1999
Norvegijos kriminologo dėmesio centre – nusikaltimų kontrolės ir pirmiausia – korekcinių institucijų problemos bei alternatyvūs, neprievartiniai teisėsaugos sprendimai.

Pastarosios knygos pirmajame leidinyje buvo paantraštė: Į Gulagą – Vakarų stiliumi? Tačiau antrajame leidinyje, kuris ir siūlomas mūsų skaitytojui, autorius nusprendė neberašyti klaustuko. Kodėl? Atsakymo reikia ieškoti pačioje knygoje, kuri gali būti vertinama kaip rimtas perspėjimas visiems tiems, kurie lengvabūdiškai galvoja, jog izoliavus “nepatogius” žmones, greičiausiai bus išspręstos socialinės problemos ir kad kriminalinės justicijos vakarietiškos „technologijos” užtikrina visuomenės saugumą.
Sabine Kuegler - Džiunglių vaikas 2007 LT
Tai, ko nepajėgiame net įsivaizduoti, Sabine Kuegler patyrė tikrovėje. Vokiečių misionierių ir mokslininkų duktė vaikystę praleido Vakarų Papua džiunglėse, visų užmirštoje žmogėdrų gentyje. Iki septyniolikos metų Sabine nesinaudojo automobiliais, nesilankė parduotuvėse ir nežinojo, kas yra televizija. Ji nežaidė su lėlėmis, bet drauge su krokodilais plaukiojo upėje ir jau ankstyvoje vaikystėje susidūrė su senoviniais mirties ritualais. Gamta jai atstojo sporto aikštelę, džiunglės - tėvynę, dangus - stogą...
Vilis Normanas - Šventumas
Ir ši knyga visiems ieškantiems“ - dar čiupinėjant knygą prieš skaitymą įstrigo autoriaus žodžiai, kurie buvo užrašyti ant knygos viršelio. Taigi pradėjau ieškoti, o ar radau, atsakysiu tik praėjus kuriam laikui, kai pajusiu, kaip Vilio Normano „Šventumas“ paveikė mano mąstyseną, ar labai pakeitė požiūrį į gyvenimą, įsirėžė ilgam į pasąmonę.

Jau įpusėjus knygą supratau, kad mano požiūris į tam tikrus dalykus labai sutampa su pagrindinio veikėjo požiūriu. Knygos herojus nuolatos blaškosi tarp pasirinkimo galimybių, sunkiai išgyvena gyvenimo dėsnius – mirtį, santuoką ir tt. Knyga man pasirodė einanti keliomis linijomis – praeities, dabarties ir nuolatinių ateities apmąstymų. Atrandame kelis pasaulius – realųjį ir kunkuliuojantį žmogaus viduje. Galbūt „Šventumas“ nori atsakyti į per daug klausimų, į daugelį gyvenime iškilusių „kodėl“, bet tai realizuoti pavykę tik dalinai. Man pasirodė, kad kai kuriuose epizoduose autorius tyčia nori sukelti vidutinybių pasipiktinimą, pabrėždamas jų primityvesnį požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, jų aklą pasitikėjimą viskuo, kas jiems brukama. Pasakotojo nuomone, mes gyvename pagal nusistovėjusius dėsnius ir pabrėžiama - „nes taip reikia“, autorius kratosi žmonijos sukurtų stereotipų, nuostatų, moralės normų. Ryškiai pastebima autoriaus samprata apie Dievą ir sklaidymasis - ar jis yra?
Vilis Normanas - Šnabždesys
Visi prisistatymai prasideda žodžiu „esu“. Aš gyvenu tam, kad sužinočiau, kas esu. Man tai svarbiausias klausimas, paskatinęs imtis filosofijos studijų. Į gyvenimą žvelgiu kaip į žmogui suteiktą galimybę atrasti save.
Visi nuolat ieškome laimės. Vieni tiki likimu ir mano, kad, jei gautų viską, ko nori, būtų laimingi. Kiti mano, kad patys yra atsakingi už savo gyvenimą, kad laimė negali būti priklausoma nuo materialių dalykų.
„Šnabždesys“ - tai žvilgsnis į vieno žmogaus kovą su likimu ir pačiu savimi. Romane jūs atrasit save: nuolat ieškančius, kartkartėm nusiviliančius, bet visada kupinus vilčių susikurti geresnį gyvenimą ir laimę.
Vilis Normanas - Pavojingas protas
Literatūrologė Rima Pociūtė: „Romanų rašymą jis vadina reikšmingiausiu savo užsiėmimu, klasikine ir šiuolaikine literatūra domisi nuosekliai, tačiau daugiausia -- ne lietuvių. Visa tai tenka pabrėžti todėl, kad autorius dar jaunas (neįprastai jaunas pagal jau parašytų tekstų kiekį) ir daugeliu prasmių augantis žmogus. Perskaičius jo romaną, kuris beveik niekuo nesusisieja su lietuvių literatūros tradicijomis ir todėl rizikuoja netekti šios literatūros skaitytojų palaikymo, akivaizdu, kad jo kontekstas – paties autoriaus patirtis, artimiausios kultūrinės aplinkos atspindžiai.